Introduction: The Story Behind the Spice / Įžanga. Istorija, kvepianti prieskoniais

 

For years, Sarbjit and I shared long shifts, hard work and plenty of laughter while working together in a nursing home. Among those busy days, there was always time to talk about food.My first experience of Indian food was at a restaurant called Cinnamon. I will never forget that first bite. Coming from a very different culinary background, that first bite was an explosion of flavour! Everything tasted so new, so full of flavour—and so hot!

Later, when I met Sarbjit at the nursing home, we began by talking about our work and caring for the residents. But our conversations soon turned to cooking. Sarbjit brought homemade food to work, and I was surprised to discover that Indian food did not have to be as hot as that first restaurant meal. Her cooking was full of flavour, and I could enjoy every mouthful.

Over shared food and conversations, we became friends. I tasted dishes I had never tried before, asked questions and discovered new recipes. Sarbjit cooked with love and happiness, and it showed in the food she shared.

This book is more than a collection of Sarbjit’s recipes. It is a scrapbook of our years working side by side, of the memories we made, and of the comforting dishes that brought us, and everyone around us, together.

Welcome to our table.

💚💚💚💚💚💚💚💚💚💚

Daug metų su Sarbjit dirbome slaugos namuose. Kartu išgyvenome ilgas pamainas, sunkiai dirbome ir daug juokėmės. Net ir užimčiausiomis dienomis atrasdavome laiko pasikalbėti apie maistą.

Pirmą kartą indiško maisto paragavau restorane „Cinnamon“. To pirmojo kąsnio niekada nepamiršiu. Buvau pripratusi prie visai kitokių patiekalų, tad tai buvo tikras skonių sprogimas! Viskas nauja, tiek daug skonių ir taip aštru!

Vėliau, slaugos namuose susipažinusi su Sarbjit, iš pradžių kalbėdavau apie darbą, ligonių slaugymą. Tačiau netrukus mūsų pokalbiai pasisuko apie maisto gaminimą. Sarbjit atsinešdavo savo gaminto maisto ir pavaišindavo. Nustebau – pasirodo, indiškas maistas nebūtinai turi būti toks aštrus, kokį ragavau restorane. Jos patiekaluose netrūko skonio, o aš galėjau mėgautis kiekvienu kąsniu.

Taip, besivaišindamos ir besikalbėdamos, tapome draugėmis. Ragavau dar nepažįstamų patiekalų, klausinėjau ir atradau naujų receptų. Sarbjit gamino su meile ir džiaugsmu. Tai buvo juntama ir jos maiste.

Ši knyga – daugiau nei Sarbjit receptų rinkinys. Joje sudėti mūsų bendro darbo metai, prisiminimai ir patiekalai, kurie prie vieno stalo suburdavo mus ir aplinkinius.

Kviečiame prie mūsų stalo.

Meno magija, pakeitusi mano gyvenimą

 

Aldona Grupas

Man buvo aštuoneri metai, kai stovėjau Rygos operos ir baleto teatro scenoje ir latvių kalba deklamavau poeto Rainio eilėraštį. Tą dieną gavau savo pirmąjį apdovanojimą – knygą su Rainio poezija. Ar galėjau tada pagalvoti, kad po daugelio metų menas mane nuves net iki Jungtinės Karalystės parlamento?

Gimiau Rygoje. Vaikystėje mama dažnai vesdavosi mane pasivaikščioti po senamiestį. Ji rodydavo gražius pastatus, ant jų esančias skulptūras, pasakodavo apie architektūrą. Kartu lankydavome muziejus ir meno galerijas. Galbūt tada ir gimė mano meilė menui.

The Magic of Art That Changed My Life

 

By Aldona Grupas

I was eight years old when I stood on the stage of the Riga Opera and Ballet Theatre, reciting a poem by the Latvian poet Rainis in Latvian. That day, I received my very first award – a book of Rainis's poetry.

Could I ever have imagined that, many years later, art would take me all the way to the UK Parliament?

I was born in Riga, Latvia. When I was a little girl, my mother often took me for walks through the Old Town. She would point out beautiful buildings, sculptures decorating their walls, and tell me about architecture. We visited museums and art galleries together.

Perhaps that was where my love of art began.

Later, when I lived in Lithuania, I never missed an opportunity to visit an art gallery. Riga, Klaipėda, Vilnius, St Petersburg – wherever I went, I always looked for art.

For me, art has never been just about paintings. It is also music, dance, literature and theatre. Everything that enriches our lives, touches our hearts and makes us think.

However, my professional life took a very different direction.

I became a nurse.

For more than forty years, I worked in healthcare, including fifteen years in England. My everyday life was filled with patients, their pain, worries, joys and life stories.

But art never disappeared from my life. It was always there, somewhere beside me.

While living in England, I began writing books, presenting them to readers and organising meetings with writers, poets and artists. We met in different towns and cities across the UK and Lithuania, and later our conversations also moved online.

I participated in art and literary festivals and met so many interesting, creative people.

One day, while talking with conductor Margarita Mikhailova, an idea was born – why not establish an art club?

We were both full of creative energy and ideas. We did not hesitate for long.

That was how Albion Art Club came into being – a place where artists, writers, poets and people from different nationalities could come together through their love of art.

And then one particular meeting opened another door.

I met an artist named Rasa Ušackienė. One day, while visiting her home, I noticed the paintings hanging on her walls and listened to her life story.

I cannot explain what kind of magic happened at that moment, but suddenly I wanted to show the world the work of women who had discovered their artistic talent after the age of fifty.

I also knew younger female artists from Latvia and Ukraine. I began thinking about how to bring them together and introduce their work to a wider audience.

Two countries have always been especially close to my heart – Latvia, where I was born, and Lithuania, the land of my parents and my roots.

MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

 🎬 MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

Kažkada, maždaug prieš penkiolika metų, manęs paprašė finansiškai paremti vieną filmą. Sutikau. Ir pradėjau svajoti... Kaip bus įdomu! Aš būsiu filmo rėmėja, gal net dalyvausiu filmavime, susipažinsiu su kino pasauliu!

Deja, filmas taip ir neišvydo dienos šviesos. Pritrūko pinigų. Mano investuotą dalį grąžino, ir tuo viskas baigėsi.

Bet ar tikrai baigėsi?

Matyt, mano svajonė jau buvo paleista į Visatą. O Visata, pasirodo, nieko nepamiršta! 

Parašiau knygą „Širdies keliu“. Tai gyvenimiška istorija, kuri man pačiai labai patiko. Ir vieną dieną pagalvojau: o kodėl gi pagal ją nesukūrus filmo?

Užsakiau scenarijų. Juk pati scenarijų rašyti nemoku. Scenarijus man patiko. Pradėjau ieškoti, kas galėtų jį ekranizuoti. Ieškojau, ieškojau... Neradau. Ir vėl savo svajonę padėjau į šalį.

If I were an old man. Andrey Lobov

 

If I were an old man, I would take a fishing rod, sit down on the seashore, and sit there all day long among the other old men. I would look at the sea, trying to catch its living changeability, its fifty shades of sea-wave color.

This would go on for so long—perhaps months and years—that I would become friends with the other fishermen, not always understanding what they were saying to me, and never understanding what they were saying to each other. From time to time, they would offer a sip of wine or chacha, and we would drink to improve our mutual understanding and respect. And I would grow old along with them, gathering their wisdom and filling them with mine whenever possible. And when some Petre and Andria called me along with them to change my occupation, wonderfully transforming from fishers of fish into fishers of men, perhaps I would not refuse right away, like before, but would hesitate, lingering in doubt and asking for a little more time to make a decision.

Ar jums yra tekę patirti tokių sutapimų?

 

Pastaruosius kelis mėnesius kartu su Marina Strela kuriame dokumentinį filmą „Tarp dviejų žemių“. Kalbamės su žmonėmis, kurie gyvena tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų, dviejų namų. Vis galvoju, kaip žmogus išmoksta mylėti naują kraštą, neprarasdamas meilės gimtinei.

Šiandien į rankas paėmiau knygą „Кому в Казахстане жить хорошо“ "Kam Kazachstane gyventi gerai", kuriai rašysiu recenziją.

Pradėjau skaityti...

Ir sustojau.

Knyga pasakoja apie moterį, kuri gyvena tarp dviejų žemių – Rusijos ir Kazachstano. Apie tai, kad galima išsaugoti meilę savo gimtajai šaliai ir kartu visa širdimi priimti naująją.

Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau apie tą pačią temą, kuria dabar gyvename mes.

Skiriasi šalys.

Skiriasi žmonių likimai.

Tačiau jausmai tie patys.

Ir tada pagalvojau...

Gal pasaulyje iš tikrųjų nėra tiek daug skirtingų istorijų. Gal mes visi pasakojame tą pačią istoriją, tik skirtingomis kalbomis ir skirtinguose žemėlapiuose.

Kartais gyvenimas pateikia tokių sutapimų, kad belieka nusišypsoti.

Tarp dviejų žemių

„Iš knygos Tapyti gyvenimą iš naujo“ Kaip Rita atrado tapybą.

 

Slaugos namuose dirbome kelios lietuvės. Mes labai gerai sugyvenome, padėdavome viena kitai. Kartą po darbo išėjau su Angele. Persimetėme keliais žodžiais apie orą ir kaip gerai, kad baigėsi pamaina ir galime eiti pasivaikščioti. Oras buvo tikrai puikus. Švietė saulė, nuotaika gera, regis, nuovargį palikome uždariusios darbo duris.

     Angelė nedrąsiai pasakė: „Aš turiu tau pasakyti, kur einu, bet tu juoksiesi iš manęs.“ Pažadėjau nesijuokti. Ji pasakė, kad eina į piešimo pamoką. 

    „Tai bent! – sušukau aš. – Mano svajonė – piešti. Paimk ir mane.“ Angelė apsidžiaugė, kad aš taip sureagavau, ir mes kartu nuėjome į piešimo pamoką. Pamoka vyko didelėje patalpoje, apstatytoje molbertais, piešiniais ir piešimo įrankiais. 

    Dažų kvapas tvyrojo ore. Galva sukosi iš laimės. Man čia patiko viskas – ir dažų kvapas, ir piešiniai, ir teptukai. Mokytoja Anna labai maloniai priėmė mane į grupę. Sumokėjusi už kursus, sėdau prie molberto. 

    

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tuščią lapą. Turbūt vis dar netikėjau, kad mano svajonė pildosi. Ir staiga kažkas nušvito galvoje ir aš pradėjau piešti. Piešiau nesustodama. Teptukas slinko popieriumi kaip gulbė plaukia ežeru. Spalvos derėjo viena su kita net negalvojant. Viskas vyko savaime. Regis, seniai žinojau, kaip reikia piešti. Ta diena man buvo laimingiausia. 

    Grįžau namo lyg ant sparnų. Regis, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis, laimingesnis nuo tos dienos, kai pradėjau piešti. Lankiau kursus kelis mėnesius, bet, deja, jie baigėsi, nes Anna išvyko gyventi į Balį. Bet aš nenuleidau rankų. 

    Pradžia buvo padaryta. Aš nusipirkau reikmenų ir piešiau namie. Buto sienos buvo nukabinėtos paveikslais, už lovos gulėjo supakuoti paveikslai. Mano kambarys atrodė kaip galerija. 

  

 Vieną vakarą, kai už lango tyliai krapnojo lietus, naršydama „YouTube“ užkliuvau už vaizdo įrašų, kuriuose nemokamai mokoma piešti. Tą akimirką viduje kažkas suvirpėjo. Kai pamačiau, kad pamokas veda Igoris Sacharovas, nuostabus, ramus, kantrus dailininkas, mane užvaldė smalsumas. Jo balsas buvo švelnus, rankų judesiai – užtikrinti. 44 Žiūrėjau į jo potėpius tarsi užhipnotizuota, stebėjausi, kaip jo rankose gimsta gyvybė – spalvos liejosi, susiliejo, ir štai – paveikslas. 

    „Aš irgi noriu taip mokėti piešti“, – pagalvojau ir pajutau gimusią nedrąsią viltį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai mene. Stebėdama Sacharovo pamokas, kruopščiai bandžiau atkartoti jo technikas. Prieš save turėjau baltą drobę, teptukus, dažus, girdėjau tylų balsą, sakantį: „Tiesiog bandyk.“ Ir aš bandžiau. Pirmieji paveikslai gimė nedrąsiai, su klaidomis, abejojant, bet tvyrant nesumeluotam džiaugsmui – juk tai buvo mano rankų, mano širdies kūriniai.

TAPYTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO

Knyga pirkti čia

Niekada nevėlu pradėti iš naujo: Reginos Skridos istorija

 

Po klausimo socialiniuose tinkluose „Ar jums teko pradėti gyvenimą iš naujo?“ sulaukiau nuoširdaus menininkės Reginos Skridos atsakymo. Jos istorija primena, kad kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda tada, kai mažiausiai jų tikimės.

"Taip, ir net ne vieną kartą.

Pirmą kartą gyvenimą iš naujo pradėjau atvykusi į Angliją. Teko mokytis kalbos, pažinti naują kultūrą, susirasti darbą ir kurti gyvenimą nuo pat pamatų. Tačiau dar vienas visiškai naujas gyvenimo etapas prasidėjo gerokai vėliau – tada, kai atradau tapybą.

Visada žavėjausi menu, lankydavausi parodose ir grožėdavausi talentingų dailininkų darbais, tačiau niekada nemaniau, kad pati tapsiu menininke. Atrodė, kad tai skirta kitiems žmonėms, turintiems ypatingą talentą ar išsilavinimą meno srityje.

Viskas pasikeitė po pažinties su profesionaliu menininku Londone. Apsilankymas jo studijoje atvėrė man duris į kūrybos pasaulį. Pajutau norą pabandyti, nors neturėjau nei akademinio meninio išsilavinimo, nei didelės patirties. Tiesiog paėmiau teptuką į rankas ir pradėjau.

Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Tapyba suteikė man naują tikslą, naują kryptį ir naują prasmę. Iš prigimties nesu labai šnekus žmogus, todėl ne visada lengvai išreiškiu savo jausmus žodžiais. Tačiau tapydama atradau būdą kalbėti kita kalba – spalvų, šviesos ir vaizdų kalba.

Mano paveiksluose atgyja tai, kas man brangiausia: Lietuvos gamta, vaikystės prisiminimai, miškai, pievos, ežerai, besikeičiantis dangus ir šviesos žaismas. Kiekvienas darbas pasakoja mažą istoriją apie tai, ką jaučiu ir kuo žaviuosi.

Pradėjusi tapyti būdama vyresnė nei penkiasdešimties, supratau labai svarbų dalyką – niekada nėra per vėlu pradėti iš naujo. Amžius nėra kliūtis svajonėms. Kartais gražiausi gyvenimo atradimai ateina tada, kai jų mažiausiai tikiesi.

Šiandien tapyba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji atnešė naujų draugų, parodų, kelionių, prasmingų susitikimų ir suteikė galimybę dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais žmonėmis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paėmusi teptuką į rankas pradėjau naują gyvenimą – kupiną kūrybos, atradimų ir džiaugsmo." 

Reginos istorija dar kartą patvirtina, kad kūryba gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir naujo gyvenimo pradžia. Dėkoju Reginai už pasidalijimą savo patirtimi ir linkiu jai dar daug kūrybinių atradimų.

O kada jūs pradėjote naują gyvenimo etapą?

P.S

Aldona Grupas yra knygos „Tapyti gyvenimą iš naujo“ autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie gyvenimo pokyčius, kūrybos galią ir drąsą pradėti iš naujo.

Lietuvių filmas pelnė įvertinimą Eurazijos kino festivalyje Londone

 Trumpametražis filmas Baltic Radiation: The Art of Inspiration pateko tarp finalininkų prestižiniame Eurazijos kino festivalyje, vykusiame šių metų gegužę Lumiere kino teatre Romforde, Londone. Šis įvertinimas tapo svarbiu įvykiu lietuvių bendruomenei Jungtinėje Karalystėje ir Albion Art Club nariams.

Filmas pasakoja apie Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos) menininkus, gyvenančius ir kuriančius Jungtinėje Karalystėje. Jame atsiskleidžia ne tik jų kūryba, bet ir gilios temos – migracija, tapatybė, savęs ieškojimas per meną ir bendruomenės jėga. Kūrinį pristatė Albion Art Club įkūrėja Aldona Grupas, kuri jau daugelį metų jungia menininkus ir rašytojus tarptautiniuose kultūriniuose projektuose.

„Šis įvertinimas – tai ne tik mūsų bendruomenės kūrybos pripažinimas, bet ir paskatinimas tęsti prasmingus kultūrinius darbus, kurie įkvepia ir sujungia žmones,“ – sako A. Grupas.

Festivalis subūrė kūrėjus iš skirtingų šalių ir suteikė galimybę pristatyti unikalius balsus, pasakojančius istorijas per meną ir kiną.

👉 Filmą galima peržiūrėti čia:

Užgavėnių ir Kaziuko mugės reikšmė Lietuvai ir Europai. Daina Kiselienė

 

Užgavėnės ir Kaziuko mugė – tai dvi reikšmingos šventės, giliai įsišaknijusios Lietuvos kultūroje, tačiau jų prasmė ir simbolika peržengia vietinius rėmus, jungdamos tautas ir tradicijas Europoje.

 Užgavėnės: pavasario kvietimas
Užgavėnės – šventė, simbolizuojanti žiemos pabaigą ir pavasario laukimą. Šventimo tradicijos apima persirengėlius, kaukes, Morės deginimą ir sočias vaišes. Tai senosios baltų kultūros palikimas, kurio metu buvo stengiamasi nubaidyti žiemą ir prisišaukti gamtos atgimimą. Lašininio ir Kanapinio dvikova, simbolizuojanti žiemos ir pavasario kovą, išlieka šios šventės esminiu akcentu. Ši tradicija svarbi ne tik Lietuvai, bet ir platesniam Europos kultūriniam kontekstui, atspindint sezonines apeigas ir bendruomeniškumo dvasią.

Kaziuko mugė: kultūros ir kūrybos erdvė
Kaziuko mugė, kilusi iš šv. Kazimiero varduvėms skirtų procesijų ir prekybos, įprasmina lietuviškos kultūros paveldą ir kūrybingumą. Šventasis Kazimieras, Lietuvos globėjas, simbolizuoja dvasines vertybes ir tautos stiprybę. Per šimtmečius mugė tapo ne tik prekybine, bet ir kultūrine švente, kurioje susitinka tradicijos ir šiuolaikinis menas. Tai-unikalus reiškinys, jungiantis vietos amatininkus, menininkus ir lankytojus iš visos Europos.

 

Paslaptingas paveikslas

 

Vieną lietingą rudens vakarą, kai Vilniaus senamiestį apgaubė tirštas rūkas, jauna menininkė Ema vaikštinėjo siaurais grindinio takeliais. Jos drobės liko tuščios jau kelis mėnesius – įkvėpimas lyg išgaravo, o mintys apie kūrybą vis dažniau blaškėsi į šoną. Beprasmiškai klaidžiodama, Ema užklydo į mažą, beveik nepastebimą galeriją, kurios duris puošė išblukusi lentelė „Amžinieji vaizdai“.

Galerijoje degė vos kelios blausios lemputės, o už prekystalio sėdėjo senolis su akiniais, kurių stikleliai žibėjo kaip žvaigždės. Be žodžių, jis linktelėjo Emai, lyg laukdamas jos jau daugybę metų.

Juokinga istorija apie Naujuosius metus

 Vienas menininkas nusprendė, kad jo naujametinis pažadas – kiekvieną dieną nupiešti bent vieną paveikslą. Tačiau sausio 1-osios rytą, vis dar šventiškai nusiteikęs, jis su šypsena atraitojo rankoves ir pasiruošė tapyti. Į rankas paėmė teptuką... kuris dingo tarp visų kitų dailės reikmenų. Tada paaiškėjo, kad išvis niekas nesuvokė, kur dingo drobės, dažai ir net molbertas – mat menininko draugai, svečiuodamiesi Naujametiniame vakarėlyje, viską buvo sukrovę į spintą ir kruopščiai užrakino (kad „niekas nesuniokotų šventinės nuotaikos“).

Menininkas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik greitai nusipiešti eskizą ant paprasčiausio popieriaus lapo su rašymo priemone, kuri kaip stebuklas atsirado rankinėje. Nors buvo tik blyškus juodraštis, jis vėliau virto rimtu meno kūriniu, o visa istorija – linksmu prisiminimu. Taip gimė pirmasis metų paveikslas, įrodęs, kad ne medžiagos sukuria meną, o vidinis kūrybos užtaisas.

Tad linkiu jums į viską žvelgti su šypsena ir neleisti netikėtoms kliūtims sugadinti užsibrėžtų tikslų. Būkite kūrybingi ir laimingi! Sėkmingų ir įkvepiančių Naujųjų!

Donate

Sprendimas pakeisti šalį. Aldona Grupas

 

Po metų sunkaus, beviltiško darbo Švedijoje atrodė, kad visos svajonės blėsta, o mano gyvenimas ritasi į aklavietę. Fizinis darbas be jokios ateities perspektyvos vargino tiek kūną, tiek sielą, tačiau pinigai mane laikė, lyg auksinės grandinės, kurios, nors ir suteikė stabilumą, neleido išsilaisvinti. Laimei, Anglijoje gyvenanti draugė dažnai mane užjausdavo ir palaikydavo – ji ragino keisti gyvenimą ir drąsiai siūlė savo pagalbą: „Atvažiuok į Angliją. Aš padėsiu tau apsigyventi ir susirasti darbą.“ 

Ilgai abejojau, bet vieną vakarą įvyko tarsi nušvitimas – staiga supratau, kad turiu keisti šalį, keisti savo gyvenimą. Tai buvo mano galimybė išsilaisvinti. Lėktuvu skristi bijojau dėl kalbos barjero, o nenorėjau varginti žmonių, kurie man siūlė gyvenamąją vietą. Tad nusprendžiau į Angliją vykti mikroautobusu, vežančiu žmones į įvairias Europos šalis. Kelionė buvo ilga ir varginanti, tačiau galiausiai Londone atvykome į sutartą adresą, kur mane pasitiko draugė.

Kai ji atvėrė duris, pasijutau lyg įžengusi į ramybės prieglobstį. Namai, kuriuose mane apgyvendino, buvo kuklūs, tačiau šilti. Draugė aprodė mažą kambarėlį, kuriame buvo lova, spinta, stalas ir kėdė – mano asmeninis kampelis, kur galėjau iš tiesų pailsėti. Po ilgos, varginančios kelionės, pagaliau buvau viena ir pajutau tikrą ramybę. Kambaryje jau buvo vakarėjanti prieblanda, o už lango lijo tylus angliškas lietus, primenantis šnabždesius, kurie užliūliavo mane į saldų miegą.

Vergės Izauros istorija Švedijoje. Aldona Grupas

 

Po tėvo mirties jaučiausi lyg nudžiuvęs medis, kurio šakos trupa, o šaknys džiūsta. Mama buvo toli Vokietijoje, tėvo nebebuvo, o mano jau suaugę vaikai liko su buvusiu vyru. Brolis ir sesuo, tuo metu dar studentai, gyveno savo gyvenimus ir aiškiai leido suprasti, kad nenori, jog kiščiausi. Nors šalia buvo artimųjų, jaučiausi visai viena. 

Įsidarbinau parduotuvėje, tačiau darbas buvo sunkus, alinančios 14-15 valandų pamainos išsekino mano kūną ir sielą. Su kiekviena diena jaučiausi vis silpnesnė, sveikata blogėjo, o nuolatinė įtampa atnešė depresiją, nemigą ir vis stiprėjančią baimę. Galiausiai, nebeištvėrusi, išėjau iš darbo, tikėdamasi bent šiek tiek pailsėti. Tačiau pinigai tirpo lyg pavasarinis sniegas, o gyvenimo prasmė atrodė tolsta kaip miražas.

Tuomet likimas įsikišo – sutikau pažįstamą, kuri jau kurį laiką dirbo Švedijoje, valė namus po statybų. Išsikalbėjome, ir aš jai pasiguodžiau, kad mano gyvenimas beprasmis, kad nebeturiu nei tikslo, nei kur užsikabinti. Ji pasiūlė man atvykti į Švediją dirbti kartu – ten visada reikėjo darbo rankų, nes darbas buvo sunkus, fizinis, o darbuotojai dažnai keisdavosi. Šia mintimi užsikabinau kaip paskutine vilties gija.

Ritos istorija. Grandinės kurios spaudžia.

 

Ritos istorija

Šį savaitgalį Rita dalyvavo žaidime „Kvantinė matrica,“ paremtame NeuroBioPsychology metodu. Tai buvo ilgos aštuonios valandos, per kurias jos siela lyg būtų buvusi išnarpliota į tūkstančius gijų ir vėl sudėliota iš naujo. Žaidimą pradėjusi su klausimais apie savo sūnų, Rita greitai suprato, kad tikroji tema buvo ji pati – jos pačios savirealizacija.

„Savirealizacija – ką tai reiškia man?“ – ji mąstė, laikydama rankoje kortelę, ant kurios buvo užrašyta „TAIKA“. Šis paprastas žodis į ją kalbėjo kaip šnabždesys iš jos vidinės būties, kviečiantis apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. „Ar esu pasiruošusi išeiti į pasaulį? Ar esu pasiruošusi paaukoti tam tikrus dalykus dėl savo tikslo?“

Rita jautėsi lyg stovėtų ant bedugnės krašto. Viena jos dalis troško skristi, o kita – laikėsi įsikibusi saugumo. Jai savirealizacija reiškė pasitikėjimą Dievu ir drąsą judėti pirmyn nepaisant kliūčių. Ji norėjo būti ten, kur jos širdis kvietė, dalintis savo patirtimi – tiek sėkme, tiek nesėkme, ir išlikti atvira kitiems žmonėms bei jų istorijoms. „Juk aš esu savo gyvenimo menininkė, – mąstė ji, – kasdien tapanti savo paveikslą. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, naujų potėpių.“

Tačiau giliai širdyje slypėjo baimė. Baimė, kad ji nėra pakankamai stipri, kad įgyvendintų savo svajones. Žaidimo metu gavusi užduotį nupiešti „Aš esu kūrėjas, ir štai kaip aš tai matau,“ ji pajuto, kaip jos viduje kyla nerimas. Užduotis nebuvo tik piešinys – tai buvo jos gyvenimo vizija. Tai priminė jai, kad savirealizacija yra nuolatinis kūrybinis procesas, kuriame svarbiausia pasitikėti savo širdimi, net kai atrodo, kad pasaulis aplink griūva.

Žaidimo eiga atvedė prie šeimos ir vaikystės – temos, kurią ji stengėsi vengti. Prisimindama savo tėvus ir protėvius, Rita jautė, kaip jos širdis prisipildo prieštaringų jausmų. Jų dovanotos šaknys buvo ir palaima, ir našta. Jie buvo jos atrama, tačiau tuo pat metu paliko gilias vienatvės žymes ir meilės stokos pėdsakus. Jie buvo griežti, autoritariški, primindavo aukštus moralės standartus, tačiau už jų rūstumo slypėjo trapi ir nesuprasta meilė. Rita dažnai jautėsi lyg būtų ne savo tėvų, o kažkieno kito vaikas, nepritampanti prie jų pasaulio.

Kai jai buvo ketveri, tėvai išsivežė ją iš senelių namų į kitą miestą. Tuo metu jos mažoji širdis buvo prisipildžiusi skausmo. Kiekvieną savaitgalį, kai reikėdavo grįžti pas tėvus, jos kūnas atsakydavo aukšta temperatūra – lyg desperatiškas šauksmas, kad ji nenori išvykti. „Mano brangioji prosenelė tada mane suprato, – prisimena Rita, – ji mane palikdavo pas save, ir temperatūra stebuklingai nukrisdavo.“ Tai buvo vaikiškas būdas kovoti su skausmu, tačiau netrukus tėvai suprato jos triuką.

Grandinės, kurios spaudžia

Bėgant metams, Rita susidūrė su tuo, ką dabar vadina psichosomatika – kai kūnas reaguoja į emocinius išgyvenimus. Ji jautėsi įstrigusi šeimos, kurioje dominuoja autoritariniai vyrai ir nelaimingos moterys, modelyje.

 „Smurtas nėra tik fizinis, – mąstė Rita. – Jis gali būti ir emocinis.“ 

Vaikystėje girdėdama už uždarų durų tėvų barniai, ji suprato, kad net tada, kai norima apsaugoti, vaikas jaučia ir girdi daugiau, nei suaugusieji supranta.

Vieną dieną mama prisipažino, kad ir pati vaikystėje jautėsi lyg įvaikinta. Rita negalėjo patikėti – tai buvo lyg jos pačios jausmų atspindys. Šeimos grandinė tęsėsi iš kartos į kartą, o Rita jautė stiprų poreikį nutraukti šį nuodingą ratą. Ji buvo pirmoji šeimoje, kuri ryžosi išsiskirti, pasipriešinti įsišaknijusioms normoms. Tai buvo skausminga, bet būtina.

„Aš kaip tas paukštis su vienu sparnu, – sako Rita, – kuris ilgą laiką bandė skristi, bet negalėjo. Reikia priimti savo praeitį, susitaikyti su savo šaknimis ir tėvais.“ 

Ji suvokė, kad savo tėvo nepriima ne todėl, kad jį kaltino, bet todėl, kad jos pačios vyriška pusė buvo užslėpta ir ignoruota.

 „Mama + tėtis = aš. Negaliu atsisakyti nė vienos dalies.“

 

Ilga kelionė į meną. Pažintis . Aldona Grupas

  

Ilga kelionė į meną.  Pažintis

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, triumfo ir praradimo akimirkų. Kartais, kai žodžių nepakanka, kūryba tampa mūsų vidiniu vedliu, nukeliančiu į jausmų gelmes, atveriančiu naujus pasaulius ir leidžiančiu keliauti per žmogaus sielos platybes. Bet kaip vyksta ši magija? Iš kur menininkai semiasi įkvėpimo?

Rašau apie gyvenimo istorijas, kurios mane įkvepia, ir noriu jomis dalintis su skaitytojais. Viena ypatinga istorija, kuri sukrėtė mano širdį savo išskirtinumu ir gilumu, yra dailininkės Ritos (vardas pakeistas) kelionė.

Su Rita susipažinome viename menininkų renginyje. Po oficialios dalies prie manęs priėjo nedidelio ūgio moteris, šviesiai trumpai kirptais plaukais, ir nedrąsiai prisistatė. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos ir jos vardas – Rita. Jos ramus balsas ir šypsena paliko gilų įspūdį, todėl netrukus įsitraukėme į šiltą pokalbį.

Rita gimė ir augo Lietuvoje, o dabar gyvena Londone. Jos išsilavinimas itin įvairus: techninis aukštasis išsilavinimas, o taip pat ji yra baigusi psichologijos institutą nuotoliniu būdu. Psichologijoje Rita dirba su metaforinėmis asociacijų kortelėmis (MAC), kurios naudojamos ne tik psichologinėms problemoms spręsti, bet ir savęs atradimui, mokymuisi bei kūrybiškumui ugdyti.

Man buvo labai įdomu, nes anksčiau tik girdėjau apie tokias kortas, bet niekada nesidomėjau, kaip jos naudojamos praktikoje.

"Sesele, duok man tabletę nuo mirties..." Izraelyje

Mano knygos „vaikšto“ po pasaulį ir aš tuo labai džiaugiuosi. Taip rašė rašytojas Michailas Landburgas, Izraelis: Aldona, su susidomėjimu skaitau tavo knygą apie darbą... Staiga radau: siunčiu tau novelę.

NAKTIS PRASIDĖJO

„Naktis prasideda

Visiškai atsakyti per dieną“

Lija Vladimirova.

Vakare pažiūrėjau į mažytę kavinukę ir atsisėdau prie staliuko, prie kurio arbatą gėrė ir laikraštį žiūrėjo vyras kreiva nosimi.

- Labas vakaras! - Aš pasakiau.

Vyriškis padėjo laikraštį į šalį ir pasakė:

– Šįryt kažkokia turtinga moteris prarijo tabletes. Ji buvo atgaivinta ligoninėje.

- Ar išsiplovei skrandį?

„Jie išvalė“, – patikslino vyras.

- Tai gerai!

-Žmogus nori mirti, bet jie jam neleidžia. Kas čia gero?

- Na. ir tu? Kaip gyvenimas?

Jis prisiminė pokštą:

- Gyvename gerai, bet galime gyventi ir blogai...

- Ar blogai išeina?

Vyriškis sunkiai atsiduso.

„Išeina gerai, išeina blogai...“ – pasakė jis, o paskui

pradėjo kalbėti apie kažką, ko prasmė manęs nepasiekė, bet kai pasakė „visi būsime“, numaniau, kad prieš mane „sveikindamas“ sėdi vyras.

Norėjau pakilti iš savo vietos, bet jis sugriebė mane už rankovės ir pridūrė: „Bus visi be išimties!

Pažvelgiau į jo bjaurią nosį ir pagalvojau: „Kam tu čia reikalingas?

Jis paleido mano rankovę ir staiga pradėjo verkti sakydamas: „Aš irgi čia niekam nereikalingas“.

Paprašiau mums abiem po stiklinę brendžio.

Jis gėrė. Tada, panardinęs nosį į tuščią stiklinę, jis pasakė:

– Jaučiuosi gerai – sielai nė cento.

Nusijuokiau ir pasakiau, kad man irgi gerai – nesusitvarkau su nauja istorija.

Jis taip pat nusijuokė.

Už lango prasidėjo naktis.

Ir štai nuostabią naujieną šiandien gavau iš Izraelio iš M. Landburgo: Miela Aldona, perskaičiau tavo knygą „Sesele, duok man. tabletę nuo mirties..“. Dabar perduosiu savo broliui gydytojui, Slaugos klinikos savininkui.

🕸🕸웹 knygos.lt

Vincentas van Gogas ir Naujieji kinų metai. II dalis

 

II dalis 

 

Anksti ryte į namus atvažiuoja automobilių meistras ir pakeičia stabdžių kaladėles. Dabar galėsiu stabdyti drąsiai. Po pietų su Oksana išvykstame į Birmingemą. Autobusų stotyje draugė nusiperka bilietą iki Londono, dar turime šiek tiek laiko, todėl pasivaikštome – nueiname iki bohemiškos Birmingemo vietos The Custard Factory. Dirba tik viena galerija – ją ir aplankome, o paskui užeiname į pubą. Išgeriame po taurę vyno. Aptariame tolimesnius viena kitos planus. Palydžiu Oksaną į stotį – draugė išvyksta į Londoną. O aš einu į traukinių stotį, norėdama grįžti į Vulverhamptoną. Priėjusi Bull Ring aikštę išvystu besibūriuojančius žmones. Vieno smalsuolio paklausiu, kas vyksta. Taip sužinau, kad Naujųjų kinų metų proga išvysime fejerverkus. Nusprendžiu ir aš su visais pastovėti. Pralaukiu bene pusantros valandos. Labai gražiai virš galvų ima plaukti spalvoti debesėliai, kuriuos rodo projektoriai. Iš apačios sklinda dūmai. Jaučiuosi kaip tikrame ūkanotame Albione virš jūros, po dangų skraido spalvotas drakonas. Ir štai sutemus pradeda griaudėti fejerverkai. Aplink justi šventinė nuotaika. Grįžtu namo pavargusi, bet laiminga.

Ryte atsikėlusi negaliu prakalbėti, gerklė perši, balso stygos įtemptos. Mano vyras jau dirba – jis pirmadieniais iš namų konsultuoja telefonu. Parašiau jam žinutę apie savo sveikatą. Jis po kiek laiko užsuka į miegamąjį, pakraipo galvą ir liepia gerti antibiotikus. Ką darysi, reikia daktaro klausyti.

Vincentas van Gogas ir Naujieji kinų metai I dalis

 

1 dalis

 

Šiandien važiuoju į Lesterį. Ten susitiksiu su Oksana – kartu aplankysime Vincento van Gogo paveikslų parodą. Bet kaipgi aš praleisiu progą pasimatyti ir su Brigita. Ji yra online knygyno karalienė – prekiauja lietuviškomis knygomis. Darbas ne iš lengvųjų. Džiaugiuosi, kad jos knygyne yra ir mano knygų. Brigitos dėka didėja mano skaitytojų ratas. Mudvi susidraugavome ir dabar džiaugiamės kiekvienu susitikimu.Brigita visada mane sutinka su gėlėmis – tai jau tapo tradicija. Jai pažadėjau atvežti kelias savo knygas, kurių prašo skaitytojai, ir mažų dovanėlių. Juk Naujieji metai drakono! Kad pernelyg neatitraukčiau Brigitos nuo darbų, parašiau jai, kad viską pristatysiu į namus. Knygų karalienė kaipmat atsakė: „Nors ir reikia pakuoti krūvas knygų, bet nepraleisiu progos susitikti su tavimi. Pasimatykime mieste.“

Ach, kaip man paglostė savimeilę. Brigita, tu nuostabi!

 

Tačiau nepaisant gerų norų, nutinka gyvenimiškų bėdų. Pasirodo, mano automobilio stabdžiai nebenauji, todėl juos reikia pakeisti. Kai stabdau automobilį, jis stoja tarsi tratėdamas. Menkai išmanau apie automobilius, todėl nusprendžiau, kad dėl kažkokių priežasčių įsijungia ABS.

 

Vyras susitarė su meistru, kad šis atvyks rytoj, sekmadienį iš ryto, o dabar išleido į Lesterį įspėdamas:

– Būk atsargi.

 

Gerai, būsiu atsargi. Pažadėta – įvykdyta. Nors ir netvarkingi stabdžiai, bet važiuoti privalau. Juk susitinku su man mielomis draugėmis ir dar aplankysiu Vincento van Gogo paveikslų parodą. Tai kokie gi stabdžiai gali mane sustabdyti?

 

DORITA IR DIANA. MICHAIL LANDBURG

 Michailo Landburgo NOVELĖ (Išspausdinta „RUSSKAJA ŽIZNJ“, 2017 -11-07,  Kirove /Rusija/

Nepatenkintas tuo, kaip vyko darbas prie koncerto arfai, kompozitorius Robertas Gofas dieną blaškėsi po kambarį, o naktį ilgam likdavo atviromis akimis.

- Dorita, - pasakė jis į telefono ragelį, - mane pykina. 

- Nuo ko? 

- Nuo savęs.

- Žinai, Robertai, ir mane pykina.

- O nuo ko  tave?

- Nuo tavęs gi, Robertai.

- Prašau tave, atvažiuok!

- Tu niekšas, Robertai!

- Gali būti.