Lietuvių filmas pelnė įvertinimą Eurazijos kino festivalyje Londone

 Trumpametražis filmas Baltic Radiation: The Art of Inspiration pateko tarp finalininkų prestižiniame Eurazijos kino festivalyje, vykusiame šių metų gegužę Lumiere kino teatre Romforde, Londone. Šis įvertinimas tapo svarbiu įvykiu lietuvių bendruomenei Jungtinėje Karalystėje ir Albion Art Club nariams.

Filmas pasakoja apie Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos) menininkus, gyvenančius ir kuriančius Jungtinėje Karalystėje. Jame atsiskleidžia ne tik jų kūryba, bet ir gilios temos – migracija, tapatybė, savęs ieškojimas per meną ir bendruomenės jėga. Kūrinį pristatė Albion Art Club įkūrėja Aldona Grupas, kuri jau daugelį metų jungia menininkus ir rašytojus tarptautiniuose kultūriniuose projektuose.

„Šis įvertinimas – tai ne tik mūsų bendruomenės kūrybos pripažinimas, bet ir paskatinimas tęsti prasmingus kultūrinius darbus, kurie įkvepia ir sujungia žmones,“ – sako A. Grupas.

Festivalis subūrė kūrėjus iš skirtingų šalių ir suteikė galimybę pristatyti unikalius balsus, pasakojančius istorijas per meną ir kiną.

👉 Filmą galima peržiūrėti čia:

Užgavėnių ir Kaziuko mugės reikšmė Lietuvai ir Europai. Daina Kiselienė

 

Užgavėnės ir Kaziuko mugė – tai dvi reikšmingos šventės, giliai įsišaknijusios Lietuvos kultūroje, tačiau jų prasmė ir simbolika peržengia vietinius rėmus, jungdamos tautas ir tradicijas Europoje.

 Užgavėnės: pavasario kvietimas
Užgavėnės – šventė, simbolizuojanti žiemos pabaigą ir pavasario laukimą. Šventimo tradicijos apima persirengėlius, kaukes, Morės deginimą ir sočias vaišes. Tai senosios baltų kultūros palikimas, kurio metu buvo stengiamasi nubaidyti žiemą ir prisišaukti gamtos atgimimą. Lašininio ir Kanapinio dvikova, simbolizuojanti žiemos ir pavasario kovą, išlieka šios šventės esminiu akcentu. Ši tradicija svarbi ne tik Lietuvai, bet ir platesniam Europos kultūriniam kontekstui, atspindint sezonines apeigas ir bendruomeniškumo dvasią.

Kaziuko mugė: kultūros ir kūrybos erdvė
Kaziuko mugė, kilusi iš šv. Kazimiero varduvėms skirtų procesijų ir prekybos, įprasmina lietuviškos kultūros paveldą ir kūrybingumą. Šventasis Kazimieras, Lietuvos globėjas, simbolizuoja dvasines vertybes ir tautos stiprybę. Per šimtmečius mugė tapo ne tik prekybine, bet ir kultūrine švente, kurioje susitinka tradicijos ir šiuolaikinis menas. Tai-unikalus reiškinys, jungiantis vietos amatininkus, menininkus ir lankytojus iš visos Europos.

 

Paslaptingas paveikslas

 

Vieną lietingą rudens vakarą, kai Vilniaus senamiestį apgaubė tirštas rūkas, jauna menininkė Ema vaikštinėjo siaurais grindinio takeliais. Jos drobės liko tuščios jau kelis mėnesius – įkvėpimas lyg išgaravo, o mintys apie kūrybą vis dažniau blaškėsi į šoną. Beprasmiškai klaidžiodama, Ema užklydo į mažą, beveik nepastebimą galeriją, kurios duris puošė išblukusi lentelė „Amžinieji vaizdai“.

Galerijoje degė vos kelios blausios lemputės, o už prekystalio sėdėjo senolis su akiniais, kurių stikleliai žibėjo kaip žvaigždės. Be žodžių, jis linktelėjo Emai, lyg laukdamas jos jau daugybę metų.

Juokinga istorija apie Naujuosius metus

 Vienas menininkas nusprendė, kad jo naujametinis pažadas – kiekvieną dieną nupiešti bent vieną paveikslą. Tačiau sausio 1-osios rytą, vis dar šventiškai nusiteikęs, jis su šypsena atraitojo rankoves ir pasiruošė tapyti. Į rankas paėmė teptuką... kuris dingo tarp visų kitų dailės reikmenų. Tada paaiškėjo, kad išvis niekas nesuvokė, kur dingo drobės, dažai ir net molbertas – mat menininko draugai, svečiuodamiesi Naujametiniame vakarėlyje, viską buvo sukrovę į spintą ir kruopščiai užrakino (kad „niekas nesuniokotų šventinės nuotaikos“).

Menininkas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik greitai nusipiešti eskizą ant paprasčiausio popieriaus lapo su rašymo priemone, kuri kaip stebuklas atsirado rankinėje. Nors buvo tik blyškus juodraštis, jis vėliau virto rimtu meno kūriniu, o visa istorija – linksmu prisiminimu. Taip gimė pirmasis metų paveikslas, įrodęs, kad ne medžiagos sukuria meną, o vidinis kūrybos užtaisas.

Tad linkiu jums į viską žvelgti su šypsena ir neleisti netikėtoms kliūtims sugadinti užsibrėžtų tikslų. Būkite kūrybingi ir laimingi! Sėkmingų ir įkvepiančių Naujųjų!

Donate

Sprendimas pakeisti šalį. Aldona Grupas

 

Po metų sunkaus, beviltiško darbo Švedijoje atrodė, kad visos svajonės blėsta, o mano gyvenimas ritasi į aklavietę. Fizinis darbas be jokios ateities perspektyvos vargino tiek kūną, tiek sielą, tačiau pinigai mane laikė, lyg auksinės grandinės, kurios, nors ir suteikė stabilumą, neleido išsilaisvinti. Laimei, Anglijoje gyvenanti draugė dažnai mane užjausdavo ir palaikydavo – ji ragino keisti gyvenimą ir drąsiai siūlė savo pagalbą: „Atvažiuok į Angliją. Aš padėsiu tau apsigyventi ir susirasti darbą.“ 

Ilgai abejojau, bet vieną vakarą įvyko tarsi nušvitimas – staiga supratau, kad turiu keisti šalį, keisti savo gyvenimą. Tai buvo mano galimybė išsilaisvinti. Lėktuvu skristi bijojau dėl kalbos barjero, o nenorėjau varginti žmonių, kurie man siūlė gyvenamąją vietą. Tad nusprendžiau į Angliją vykti mikroautobusu, vežančiu žmones į įvairias Europos šalis. Kelionė buvo ilga ir varginanti, tačiau galiausiai Londone atvykome į sutartą adresą, kur mane pasitiko draugė.

Kai ji atvėrė duris, pasijutau lyg įžengusi į ramybės prieglobstį. Namai, kuriuose mane apgyvendino, buvo kuklūs, tačiau šilti. Draugė aprodė mažą kambarėlį, kuriame buvo lova, spinta, stalas ir kėdė – mano asmeninis kampelis, kur galėjau iš tiesų pailsėti. Po ilgos, varginančios kelionės, pagaliau buvau viena ir pajutau tikrą ramybę. Kambaryje jau buvo vakarėjanti prieblanda, o už lango lijo tylus angliškas lietus, primenantis šnabždesius, kurie užliūliavo mane į saldų miegą.

Vergės Izauros istorija Švedijoje. Aldona Grupas

 

Po tėvo mirties jaučiausi lyg nudžiuvęs medis, kurio šakos trupa, o šaknys džiūsta. Mama buvo toli Vokietijoje, tėvo nebebuvo, o mano jau suaugę vaikai liko su buvusiu vyru. Brolis ir sesuo, tuo metu dar studentai, gyveno savo gyvenimus ir aiškiai leido suprasti, kad nenori, jog kiščiausi. Nors šalia buvo artimųjų, jaučiausi visai viena. 

Įsidarbinau parduotuvėje, tačiau darbas buvo sunkus, alinančios 14-15 valandų pamainos išsekino mano kūną ir sielą. Su kiekviena diena jaučiausi vis silpnesnė, sveikata blogėjo, o nuolatinė įtampa atnešė depresiją, nemigą ir vis stiprėjančią baimę. Galiausiai, nebeištvėrusi, išėjau iš darbo, tikėdamasi bent šiek tiek pailsėti. Tačiau pinigai tirpo lyg pavasarinis sniegas, o gyvenimo prasmė atrodė tolsta kaip miražas.

Tuomet likimas įsikišo – sutikau pažįstamą, kuri jau kurį laiką dirbo Švedijoje, valė namus po statybų. Išsikalbėjome, ir aš jai pasiguodžiau, kad mano gyvenimas beprasmis, kad nebeturiu nei tikslo, nei kur užsikabinti. Ji pasiūlė man atvykti į Švediją dirbti kartu – ten visada reikėjo darbo rankų, nes darbas buvo sunkus, fizinis, o darbuotojai dažnai keisdavosi. Šia mintimi užsikabinau kaip paskutine vilties gija.

Ritos istorija. Grandinės kurios spaudžia.

 

Ritos istorija

Šį savaitgalį Rita dalyvavo žaidime „Kvantinė matrica,“ paremtame NeuroBioPsychology metodu. Tai buvo ilgos aštuonios valandos, per kurias jos siela lyg būtų buvusi išnarpliota į tūkstančius gijų ir vėl sudėliota iš naujo. Žaidimą pradėjusi su klausimais apie savo sūnų, Rita greitai suprato, kad tikroji tema buvo ji pati – jos pačios savirealizacija.

„Savirealizacija – ką tai reiškia man?“ – ji mąstė, laikydama rankoje kortelę, ant kurios buvo užrašyta „TAIKA“. Šis paprastas žodis į ją kalbėjo kaip šnabždesys iš jos vidinės būties, kviečiantis apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. „Ar esu pasiruošusi išeiti į pasaulį? Ar esu pasiruošusi paaukoti tam tikrus dalykus dėl savo tikslo?“

Rita jautėsi lyg stovėtų ant bedugnės krašto. Viena jos dalis troško skristi, o kita – laikėsi įsikibusi saugumo. Jai savirealizacija reiškė pasitikėjimą Dievu ir drąsą judėti pirmyn nepaisant kliūčių. Ji norėjo būti ten, kur jos širdis kvietė, dalintis savo patirtimi – tiek sėkme, tiek nesėkme, ir išlikti atvira kitiems žmonėms bei jų istorijoms. „Juk aš esu savo gyvenimo menininkė, – mąstė ji, – kasdien tapanti savo paveikslą. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, naujų potėpių.“

Tačiau giliai širdyje slypėjo baimė. Baimė, kad ji nėra pakankamai stipri, kad įgyvendintų savo svajones. Žaidimo metu gavusi užduotį nupiešti „Aš esu kūrėjas, ir štai kaip aš tai matau,“ ji pajuto, kaip jos viduje kyla nerimas. Užduotis nebuvo tik piešinys – tai buvo jos gyvenimo vizija. Tai priminė jai, kad savirealizacija yra nuolatinis kūrybinis procesas, kuriame svarbiausia pasitikėti savo širdimi, net kai atrodo, kad pasaulis aplink griūva.

Žaidimo eiga atvedė prie šeimos ir vaikystės – temos, kurią ji stengėsi vengti. Prisimindama savo tėvus ir protėvius, Rita jautė, kaip jos širdis prisipildo prieštaringų jausmų. Jų dovanotos šaknys buvo ir palaima, ir našta. Jie buvo jos atrama, tačiau tuo pat metu paliko gilias vienatvės žymes ir meilės stokos pėdsakus. Jie buvo griežti, autoritariški, primindavo aukštus moralės standartus, tačiau už jų rūstumo slypėjo trapi ir nesuprasta meilė. Rita dažnai jautėsi lyg būtų ne savo tėvų, o kažkieno kito vaikas, nepritampanti prie jų pasaulio.

Kai jai buvo ketveri, tėvai išsivežė ją iš senelių namų į kitą miestą. Tuo metu jos mažoji širdis buvo prisipildžiusi skausmo. Kiekvieną savaitgalį, kai reikėdavo grįžti pas tėvus, jos kūnas atsakydavo aukšta temperatūra – lyg desperatiškas šauksmas, kad ji nenori išvykti. „Mano brangioji prosenelė tada mane suprato, – prisimena Rita, – ji mane palikdavo pas save, ir temperatūra stebuklingai nukrisdavo.“ Tai buvo vaikiškas būdas kovoti su skausmu, tačiau netrukus tėvai suprato jos triuką.

Grandinės, kurios spaudžia

Bėgant metams, Rita susidūrė su tuo, ką dabar vadina psichosomatika – kai kūnas reaguoja į emocinius išgyvenimus. Ji jautėsi įstrigusi šeimos, kurioje dominuoja autoritariniai vyrai ir nelaimingos moterys, modelyje.

 „Smurtas nėra tik fizinis, – mąstė Rita. – Jis gali būti ir emocinis.“ 

Vaikystėje girdėdama už uždarų durų tėvų barniai, ji suprato, kad net tada, kai norima apsaugoti, vaikas jaučia ir girdi daugiau, nei suaugusieji supranta.

Vieną dieną mama prisipažino, kad ir pati vaikystėje jautėsi lyg įvaikinta. Rita negalėjo patikėti – tai buvo lyg jos pačios jausmų atspindys. Šeimos grandinė tęsėsi iš kartos į kartą, o Rita jautė stiprų poreikį nutraukti šį nuodingą ratą. Ji buvo pirmoji šeimoje, kuri ryžosi išsiskirti, pasipriešinti įsišaknijusioms normoms. Tai buvo skausminga, bet būtina.

„Aš kaip tas paukštis su vienu sparnu, – sako Rita, – kuris ilgą laiką bandė skristi, bet negalėjo. Reikia priimti savo praeitį, susitaikyti su savo šaknimis ir tėvais.“ 

Ji suvokė, kad savo tėvo nepriima ne todėl, kad jį kaltino, bet todėl, kad jos pačios vyriška pusė buvo užslėpta ir ignoruota.

 „Mama + tėtis = aš. Negaliu atsisakyti nė vienos dalies.“

 

Ilga kelionė į meną. Pažintis . Aldona Grupas

  

Ilga kelionė į meną.  Pažintis

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, triumfo ir praradimo akimirkų. Kartais, kai žodžių nepakanka, kūryba tampa mūsų vidiniu vedliu, nukeliančiu į jausmų gelmes, atveriančiu naujus pasaulius ir leidžiančiu keliauti per žmogaus sielos platybes. Bet kaip vyksta ši magija? Iš kur menininkai semiasi įkvėpimo?

Rašau apie gyvenimo istorijas, kurios mane įkvepia, ir noriu jomis dalintis su skaitytojais. Viena ypatinga istorija, kuri sukrėtė mano širdį savo išskirtinumu ir gilumu, yra dailininkės Ritos (vardas pakeistas) kelionė.

Su Rita susipažinome viename menininkų renginyje. Po oficialios dalies prie manęs priėjo nedidelio ūgio moteris, šviesiai trumpai kirptais plaukais, ir nedrąsiai prisistatė. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos ir jos vardas – Rita. Jos ramus balsas ir šypsena paliko gilų įspūdį, todėl netrukus įsitraukėme į šiltą pokalbį.

Rita gimė ir augo Lietuvoje, o dabar gyvena Londone. Jos išsilavinimas itin įvairus: techninis aukštasis išsilavinimas, o taip pat ji yra baigusi psichologijos institutą nuotoliniu būdu. Psichologijoje Rita dirba su metaforinėmis asociacijų kortelėmis (MAC), kurios naudojamos ne tik psichologinėms problemoms spręsti, bet ir savęs atradimui, mokymuisi bei kūrybiškumui ugdyti.

Man buvo labai įdomu, nes anksčiau tik girdėjau apie tokias kortas, bet niekada nesidomėjau, kaip jos naudojamos praktikoje.

"Sesele, duok man tabletę nuo mirties..." Izraelyje

Mano knygos „vaikšto“ po pasaulį ir aš tuo labai džiaugiuosi. Taip rašė rašytojas Michailas Landburgas, Izraelis: Aldona, su susidomėjimu skaitau tavo knygą apie darbą... Staiga radau: siunčiu tau novelę.

NAKTIS PRASIDĖJO

„Naktis prasideda

Visiškai atsakyti per dieną“

Lija Vladimirova.

Vakare pažiūrėjau į mažytę kavinukę ir atsisėdau prie staliuko, prie kurio arbatą gėrė ir laikraštį žiūrėjo vyras kreiva nosimi.

- Labas vakaras! - Aš pasakiau.

Vyriškis padėjo laikraštį į šalį ir pasakė:

– Šįryt kažkokia turtinga moteris prarijo tabletes. Ji buvo atgaivinta ligoninėje.

- Ar išsiplovei skrandį?

„Jie išvalė“, – patikslino vyras.

- Tai gerai!

-Žmogus nori mirti, bet jie jam neleidžia. Kas čia gero?

- Na. ir tu? Kaip gyvenimas?

Jis prisiminė pokštą:

- Gyvename gerai, bet galime gyventi ir blogai...

- Ar blogai išeina?

Vyriškis sunkiai atsiduso.

„Išeina gerai, išeina blogai...“ – pasakė jis, o paskui

pradėjo kalbėti apie kažką, ko prasmė manęs nepasiekė, bet kai pasakė „visi būsime“, numaniau, kad prieš mane „sveikindamas“ sėdi vyras.

Norėjau pakilti iš savo vietos, bet jis sugriebė mane už rankovės ir pridūrė: „Bus visi be išimties!

Pažvelgiau į jo bjaurią nosį ir pagalvojau: „Kam tu čia reikalingas?

Jis paleido mano rankovę ir staiga pradėjo verkti sakydamas: „Aš irgi čia niekam nereikalingas“.

Paprašiau mums abiem po stiklinę brendžio.

Jis gėrė. Tada, panardinęs nosį į tuščią stiklinę, jis pasakė:

– Jaučiuosi gerai – sielai nė cento.

Nusijuokiau ir pasakiau, kad man irgi gerai – nesusitvarkau su nauja istorija.

Jis taip pat nusijuokė.

Už lango prasidėjo naktis.

Ir štai nuostabią naujieną šiandien gavau iš Izraelio iš M. Landburgo: Miela Aldona, perskaičiau tavo knygą „Sesele, duok man. tabletę nuo mirties..“. Dabar perduosiu savo broliui gydytojui, Slaugos klinikos savininkui.

🕸🕸웹 knygos.lt

Vincentas van Gogas ir Naujieji kinų metai. II dalis

 

II dalis 

 

Anksti ryte į namus atvažiuoja automobilių meistras ir pakeičia stabdžių kaladėles. Dabar galėsiu stabdyti drąsiai. Po pietų su Oksana išvykstame į Birmingemą. Autobusų stotyje draugė nusiperka bilietą iki Londono, dar turime šiek tiek laiko, todėl pasivaikštome – nueiname iki bohemiškos Birmingemo vietos The Custard Factory. Dirba tik viena galerija – ją ir aplankome, o paskui užeiname į pubą. Išgeriame po taurę vyno. Aptariame tolimesnius viena kitos planus. Palydžiu Oksaną į stotį – draugė išvyksta į Londoną. O aš einu į traukinių stotį, norėdama grįžti į Vulverhamptoną. Priėjusi Bull Ring aikštę išvystu besibūriuojančius žmones. Vieno smalsuolio paklausiu, kas vyksta. Taip sužinau, kad Naujųjų kinų metų proga išvysime fejerverkus. Nusprendžiu ir aš su visais pastovėti. Pralaukiu bene pusantros valandos. Labai gražiai virš galvų ima plaukti spalvoti debesėliai, kuriuos rodo projektoriai. Iš apačios sklinda dūmai. Jaučiuosi kaip tikrame ūkanotame Albione virš jūros, po dangų skraido spalvotas drakonas. Ir štai sutemus pradeda griaudėti fejerverkai. Aplink justi šventinė nuotaika. Grįžtu namo pavargusi, bet laiminga.

Ryte atsikėlusi negaliu prakalbėti, gerklė perši, balso stygos įtemptos. Mano vyras jau dirba – jis pirmadieniais iš namų konsultuoja telefonu. Parašiau jam žinutę apie savo sveikatą. Jis po kiek laiko užsuka į miegamąjį, pakraipo galvą ir liepia gerti antibiotikus. Ką darysi, reikia daktaro klausyti.

Vincentas van Gogas ir Naujieji kinų metai I dalis

 

1 dalis

 

Šiandien važiuoju į Lesterį. Ten susitiksiu su Oksana – kartu aplankysime Vincento van Gogo paveikslų parodą. Bet kaipgi aš praleisiu progą pasimatyti ir su Brigita. Ji yra online knygyno karalienė – prekiauja lietuviškomis knygomis. Darbas ne iš lengvųjų. Džiaugiuosi, kad jos knygyne yra ir mano knygų. Brigitos dėka didėja mano skaitytojų ratas. Mudvi susidraugavome ir dabar džiaugiamės kiekvienu susitikimu.Brigita visada mane sutinka su gėlėmis – tai jau tapo tradicija. Jai pažadėjau atvežti kelias savo knygas, kurių prašo skaitytojai, ir mažų dovanėlių. Juk Naujieji metai drakono! Kad pernelyg neatitraukčiau Brigitos nuo darbų, parašiau jai, kad viską pristatysiu į namus. Knygų karalienė kaipmat atsakė: „Nors ir reikia pakuoti krūvas knygų, bet nepraleisiu progos susitikti su tavimi. Pasimatykime mieste.“

Ach, kaip man paglostė savimeilę. Brigita, tu nuostabi!

 

Tačiau nepaisant gerų norų, nutinka gyvenimiškų bėdų. Pasirodo, mano automobilio stabdžiai nebenauji, todėl juos reikia pakeisti. Kai stabdau automobilį, jis stoja tarsi tratėdamas. Menkai išmanau apie automobilius, todėl nusprendžiau, kad dėl kažkokių priežasčių įsijungia ABS.

 

Vyras susitarė su meistru, kad šis atvyks rytoj, sekmadienį iš ryto, o dabar išleido į Lesterį įspėdamas:

– Būk atsargi.

 

Gerai, būsiu atsargi. Pažadėta – įvykdyta. Nors ir netvarkingi stabdžiai, bet važiuoti privalau. Juk susitinku su man mielomis draugėmis ir dar aplankysiu Vincento van Gogo paveikslų parodą. Tai kokie gi stabdžiai gali mane sustabdyti?

 

DORITA IR DIANA. MICHAIL LANDBURG

 Michailo Landburgo NOVELĖ (Išspausdinta „RUSSKAJA ŽIZNJ“, 2017 -11-07,  Kirove /Rusija/

Nepatenkintas tuo, kaip vyko darbas prie koncerto arfai, kompozitorius Robertas Gofas dieną blaškėsi po kambarį, o naktį ilgam likdavo atviromis akimis.

- Dorita, - pasakė jis į telefono ragelį, - mane pykina. 

- Nuo ko? 

- Nuo savęs.

- Žinai, Robertai, ir mane pykina.

- O nuo ko  tave?

- Nuo tavęs gi, Robertai.

- Prašau tave, atvažiuok!

- Tu niekšas, Robertai!

- Gali būti.

DORITA IR DIANA. MICHAIL LANDBURG

Micahail Landburg. 

DORITA IR DIANA

  Michailo Landburgo NOVELĖ 

Nepatenkintas tuo, kaip vyko darbas prie koncerto arfai, kompozitorius Robertas Gofas dieną blaškėsi po kambarį, o naktį ilgam likdavo atviromis akimis.

- Dorita, - pasakė jis į telefono ragelį, - mane pykina. 

- Nuo ko? 

- Nuo savęs.

- Žinai, Robertai, ir mane pykina.

- O nuo ko  tave?

- Nuo tavęs gi, Robertai.

- Prašau tave, atvažiuok!

- Tu niekšas, Robertai!

- Gali būti.

- Neabejok! Tu niekšas, o aš – kvailė, kuri  paskui tave bėgioja, sakytum, mergaitė.

- Dorita, tu seniai  jau ne mergaitė.

- Tuo labiau, kaip ir anksčiau – kvailė.

- Žinai, Dorita, anglai galvoja, kad , kai gyveni stikliniame pasaulyje, akmenimis mėtytis netinka. 

- Tą patį sako prancūzai, ir italai, ir serbai. 

- Reiškia, atvažiuosi?

Iš Chaifo Dorita atvažiavo savo senu, panadotu automobiliu “Reno”.

Michailas Landburgas. ANT KRANTO

 

"Sėdžiu prie lango, prisimenu jaunystę.

Kartais šypsausi, o kartais nusispjaunu."/ Josif Brodskij/ Jie ilgai vaikščiojo po Tel Avivą, o paskui nusprendė nusileisti prie jūros. Jie atsigulė ant smėlio ir įdėmiai apžiūrinėjo vienas kitą. Paskui pakilo ir, susikibę rankomis, įbrido į vandenį. - Nepaleisk mano rankos, - pasakė jis. Ji nepaleido. Paskui jie vėl atsigulė ant šilto smėlio ir nepaliaujamai bučiavosi. - Myli mane?- paklausė ji. - Neiškenčiu, - atsakė jis. Ji pažiūrėjo į jo akis. - Ką tu ten matai? - paklausė jis. Ji pasakė : - Man atrodo, kad mes apsivesime. Jis tylėdamas pažvelgė į dangų. - Ką? - paklausė ji. Jis tebetylėjo. - Ką? - pakartojo ji. Jis pasakė: - Jeigu nebus karo. Ji nusikvatojo. - Ką? - paklausė jis. Ji tebesijuokė. - Ką? - dabar paklausė jis. Ji paklausė: - iš kur tu ištraukei? Jis pasakė: - Laikraščiai. Jie žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo. Dangus virš jų buvo mėlynas mėlynas. Tu gali žudyti vaikinus , panašius į save?- paklausė ji. Dangus virš jų buvo švarus švarus. Jis pasakė: -Teks. Nedaryk to. Dangus virš jų buvo ramus ramus. Ji pakartojo: - To nedaryk "Galbūt šias minutes kitame jūros krante merginos įkalbinėja vaikinus, panašius į jį, kad jo nežudytų", - pagalvojo jis ir prisivertė nusišypsoti.

/Vertė Leonida Kriščiūnienė/

Enter

Write to Михаил Ландбург