Vladas Šlaitas (1920–1995) – tradicinio lietuviško lyrizmo poetas. 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir pradžios mokyklų mokytojų kursus.
Iki 1941 mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje. 1941–1943 m. dirbo Ukmergės savivaldybės raštininku. 1943 m. mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1947 m. persikėlė į Angliją, dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, spaustuvės linotipininku, gyvenimą baigė senelių pensionate. Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, žavėdamasis Maironiu, Jonu Aisčiu,
Bernardu Brazdžioniu. Eilėraščiuose dominavo rudens, mirties, liūdesio motyvai, ilgesingos, melancholiškos intonacijos. Pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija).
Emigracijoje V. Šlaito eilėraščiai pasikeitė – įsigalėjo laisvas eiliavimas, artimas ritminei prozai. Jo poezija pasidarė konkreti ir lakoniška, piešianti elementarius faktus, tačiau tie kasdieniniai daiktai – vinis, tvora, sena kėdė – tampa amžinų temų ženklais.
Dar vienas svarbus V. Šlaito poezijos ypatumas – originalus nostalgijos reiškimo būdas pasirenkant keletą „nepoetiškų“ įvaizdžių (akmuo, nendrė, skersgatvis, miestelio šaligatvis). Jam norėjosi išlikti poezijos „prasčiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasišaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“).
VYNUOGĖS
Kam filosofija? Kam begalinės naktys
blyškioj šviesoj tarp knygų ir be miego?
Išeik vidudienį,
pasižiūrėk, kaip saulėj skęsta vynuogynai,
ir skaityk.
Kam filosofija? Štai, saulėj dega vynuogės!
Imk vieną vynuogę,
skaityk ją
ir svaiginkis!
No comments:
Post a Comment