Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.

 Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.

Dar visai neseniai apie Elvis Presley žinojau tik jo garsiausias dainas. Niekada nebuvau gilinusis į jo asmenybę ar gyvenimo istoriją.

Viskas pasikeitė po pokalbio su rašytoju Miguel Conner. Kartu su Davidu Parry turėjome garbės jį kalbinti interviu metu. Būtent Davidas supažindino mane su Miguel knyga The Occult Elvis.

Vedama smalsumo nusprendžiau ją perskaityti.

Ši knyga man atvėrė visiškai kitokį Elvis pasaulį. Sužinojau daug netikėtų dalykų apie jo dvasinius ieškojimus, vidinį pasaulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Esu labai dėkinga likimui už pažintį su Miguel ir galimybę perskaityti jo nepaprastą knygą.

O tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau gražiu sutapimu.

Naršydama socialiniuose tinkluose netikėtai pamačiau reklamą, kad Wolverhamptone vyks vienintelis Emilio Santoro koncertas, skirtas Elvis Presley. Nebuvo jokių plakatų mieste ar prie teatro – tik trumpas skelbimas Facebook ir Instagram.

Vos tik jį pamačiau, supratau, kad noriu ten būti.

Ir nė akimirkos nepasigailėjau.

Tai buvo vakaras, kupinas nepaprastos energijos, muzikos ir emocijų. Emilio Santoro ne tik atliko Elvi dainas – jis sugebėjo scenoje atgaivinti jo dvasią, charizmą ir laikmečio atmosferą. Iš teatro išėjau kupina džiaugsmo, įkvėpimo ir geros energijos.

Kartais viena knyga nuveda prie naujos pažinties, pažintis – prie netikėto sprendimo, o tas sprendimas padovanoja prisiminimus, kurie ilgam lieka širdyje.

Gyvenimas moka maloniai nustebinti tuos, kurie išlieka smalsūs ir atviri naujoms patirtims.

Emilio Santoro

The Occult Elvis: The Mystical and Magical Life of the King

Aldona Grupas . Mintys gyvenimui

Kartais užtenka vieno sakinio, kad pažvelgtume į savo gyvenimą kitaip. Šioje rubrikoje dalinsiuosi mintimis, kurios gimė iš patirties, kelionių, knygų ir susitikimų su žmonėmis. Galbūt viena iš jų šiandien prabils ir į Jus.

 

Filmas "Tarp dviejų žemių"

 Daug kas jau grįžo gyventi į Lietuvą.

Kai kurie laukia pensijos, kad galėtų sugrįžti.

Kai kurių, deja, jau nebėra tarp mūsų.

Taip ir gyvename – tarp dviejų žemių.

Šis dokumentinis filmas gimė tam, kad išsaugotų mūsų kartos istorijas – žmonių, kurie paliko Lietuvą ieškodami geresnio gyvenimo, kūrė namus svetur, tačiau širdyje niekada nepamiršo savo gimtinės.

Deja, šiandien filmui užbaigti ir parodyti visuomenei trūksta lėšų.

Jeigu kiekvienas, gyvenantis tarp dviejų žemių, paaukotų bent po £1, šis projektas įgautų pagreitį ir mūsų istorijos neliktų užmirštos.

Paremti projektą

„Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys. Beaghmore akmenys. Giant's Causeway

 

Beaghmore akmenys

Šiaurės Airijoje yra vietų, kur laikas tarsi sustoja. Aplankiau vieną iš jų.

Atvykau į vieną paslaptingiausių Šiaurės Airijos kampelių – akmenų ratą, kuris čia stovi jau tūkstančius metų. Manoma, kad šios struktūros sukurtos prieš maždaug keturis tūkstančius metų, tačiau iki šiol nėra visiškai aišku, kam jos tarnavo – astronominiams stebėjimams, apeigoms ar bendruomenės susibūrimams.

Stoviu ten, kur žmonės stovėjo prieš keturis tūkstančius metų. Kai kurios paslaptys taip ir lieka neatskleistos. Kiekvienas akmuo saugo savo istoriją – vienos užrašytos knygose, kitos perduodamos iš kartos į kartą, o kai kurios tiesiog tyli.

Beaghmore akmenys priminė man, kad ne viską gyvenime reikia suprasti. Kai kurios paslaptys išlieka gražios būtent todėl, kad lieka paslaptimis.

Giant's Causeway

Kai kurios vietos paliečia ne tik akis, bet ir sielą – atrodo, lyg priklausytų kitam pasauliui.

Giant's Causeway – viena įspūdingiausių vietų, kokias esu mačiusi savo gyvenime. Stovėdama ant šių akmenų supratau, kodėl čia gimė legendos. Airių padavimai byloja, kad šį stebuklą pastatė milžinas Finn McCool. Mokslas siūlo savą versiją. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti nei faktais, nei žodžiais.

Vėjas nuo Atlanto. Bangų garsas. Tūkstančiai metų istorijos. Ir jausmas, kad stovi vietoje, kur pati gamta sukūrė kažką nepaprasto.

Per daugelį kelionių mačiau daug gražių vietų – bet Giant's Causeway paliko ypatingą įspūdį mano širdyje.

 Pakeliui su šypsena

 

"Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys

„Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys

Titanic Belfast

„Titanic Belfast" – tai ne tiesiog muziejus, o emocinga kelionė laiku. Vieta, kur atgyja legendinio laivo istorija – nuo pirmųjų statybų tame pačiame doke iki tragiškos nakties vandenyne.

Įspūdinga architektūra, interaktyvios ekspozicijos ir nepamirštama atmosfera. Tyrinėjame atkurtas laivo erdves, smulkiausias detales ir giliau žvelgiame į šią neįtikėtiną, tačiau tragišką istoriją.

Beaghmore akmenys

„Iš knygos Tapyti gyvenimą iš naujo“ Kaip Rita atrado tapybą.

 

Slaugos namuose dirbome kelios lietuvės. Mes labai gerai sugyvenome, padėdavome viena kitai. Kartą po darbo išėjau su Angele. Persimetėme keliais žodžiais apie orą ir kaip gerai, kad baigėsi pamaina ir galime eiti pasivaikščioti. Oras buvo tikrai puikus. Švietė saulė, nuotaika gera, regis, nuovargį palikome uždariusios darbo duris.

     Angelė nedrąsiai pasakė: „Aš turiu tau pasakyti, kur einu, bet tu juoksiesi iš manęs.“ Pažadėjau nesijuokti. Ji pasakė, kad eina į piešimo pamoką. 

    „Tai bent! – sušukau aš. – Mano svajonė – piešti. Paimk ir mane.“ Angelė apsidžiaugė, kad aš taip sureagavau, ir mes kartu nuėjome į piešimo pamoką. Pamoka vyko didelėje patalpoje, apstatytoje molbertais, piešiniais ir piešimo įrankiais. 

    Dažų kvapas tvyrojo ore. Galva sukosi iš laimės. Man čia patiko viskas – ir dažų kvapas, ir piešiniai, ir teptukai. Mokytoja Anna labai maloniai priėmė mane į grupę. Sumokėjusi už kursus, sėdau prie molberto. 

    

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tuščią lapą. Turbūt vis dar netikėjau, kad mano svajonė pildosi. Ir staiga kažkas nušvito galvoje ir aš pradėjau piešti. Piešiau nesustodama. Teptukas slinko popieriumi kaip gulbė plaukia ežeru. Spalvos derėjo viena su kita net negalvojant. Viskas vyko savaime. Regis, seniai žinojau, kaip reikia piešti. Ta diena man buvo laimingiausia. 

    Grįžau namo lyg ant sparnų. Regis, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis, laimingesnis nuo tos dienos, kai pradėjau piešti. Lankiau kursus kelis mėnesius, bet, deja, jie baigėsi, nes Anna išvyko gyventi į Balį. Bet aš nenuleidau rankų. 

    Pradžia buvo padaryta. Aš nusipirkau reikmenų ir piešiau namie. Buto sienos buvo nukabinėtos paveikslais, už lovos gulėjo supakuoti paveikslai. Mano kambarys atrodė kaip galerija. 

  

 Vieną vakarą, kai už lango tyliai krapnojo lietus, naršydama „YouTube“ užkliuvau už vaizdo įrašų, kuriuose nemokamai mokoma piešti. Tą akimirką viduje kažkas suvirpėjo. Kai pamačiau, kad pamokas veda Igoris Sacharovas, nuostabus, ramus, kantrus dailininkas, mane užvaldė smalsumas. Jo balsas buvo švelnus, rankų judesiai – užtikrinti. 44 Žiūrėjau į jo potėpius tarsi užhipnotizuota, stebėjausi, kaip jo rankose gimsta gyvybė – spalvos liejosi, susiliejo, ir štai – paveikslas. 

    „Aš irgi noriu taip mokėti piešti“, – pagalvojau ir pajutau gimusią nedrąsią viltį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai mene. Stebėdama Sacharovo pamokas, kruopščiai bandžiau atkartoti jo technikas. Prieš save turėjau baltą drobę, teptukus, dažus, girdėjau tylų balsą, sakantį: „Tiesiog bandyk.“ Ir aš bandžiau. Pirmieji paveikslai gimė nedrąsiai, su klaidomis, abejojant, bet tvyrant nesumeluotam džiaugsmui – juk tai buvo mano rankų, mano širdies kūriniai.

TAPYTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO

Knyga pirkti čia