MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

 🎬 MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

Kažkada, maždaug prieš penkiolika metų, manęs paprašė finansiškai paremti vieną filmą. Sutikau. Ir pradėjau svajoti... Kaip bus įdomu! Aš būsiu filmo rėmėja, gal net dalyvausiu filmavime, susipažinsiu su kino pasauliu!

Deja, filmas taip ir neišvydo dienos šviesos. Pritrūko pinigų. Mano investuotą dalį grąžino, ir tuo viskas baigėsi.

Bet ar tikrai baigėsi?

Matyt, mano svajonė jau buvo paleista į Visatą. O Visata, pasirodo, nieko nepamiršta! 

Parašiau knygą „Širdies keliu“. Tai gyvenimiška istorija, kuri man pačiai labai patiko. Ir vieną dieną pagalvojau: o kodėl gi pagal ją nesukūrus filmo?

Užsakiau scenarijų. Juk pati scenarijų rašyti nemoku. Scenarijus man patiko. Pradėjau ieškoti, kas galėtų jį ekranizuoti. Ieškojau, ieškojau... Neradau. Ir vėl savo svajonę padėjau į šalį.

If I were an old man. Andrey Lobov

 

If I were an old man, I would take a fishing rod, sit down on the seashore, and sit there all day long among the other old men. I would look at the sea, trying to catch its living changeability, its fifty shades of sea-wave color.

This would go on for so long—perhaps months and years—that I would become friends with the other fishermen, not always understanding what they were saying to me, and never understanding what they were saying to each other. From time to time, they would offer a sip of wine or chacha, and we would drink to improve our mutual understanding and respect. And I would grow old along with them, gathering their wisdom and filling them with mine whenever possible. And when some Petre and Andria called me along with them to change my occupation, wonderfully transforming from fishers of fish into fishers of men, perhaps I would not refuse right away, like before, but would hesitate, lingering in doubt and asking for a little more time to make a decision.

Pakeliui su šypsena. Miestas kuriame reikia žiūrėti į viršų.

 

Bukareštas – miestas, kuriame reikia žiūrėti į viršų

Ketvirtoji diena Bukarešte. Mano įspūdžiai keičiasi.

Atvykusi iš pradžių pamačiau gana apleistą miestą. Tarp gražių, didžiulių pastatų stovi beveik griuvėsiais virtę namai. Labai akis bado ir grafičiai – jais išteplioti ne tik seni, apleisti pastatai, bet ir pirmieji gražių, prižiūrimų namų aukštai.

Pakeliui su šypsena. Tęsiame kelionę ir atrandame naujus skonius.

 Užvakar pietavome gruzinų restorane, vakar pietavome sušių bufete, o šiandien – jau Porvoo mieste, Suomijoje, žuvies bufete. 🐟

Žinoma, paragavome ir garsiosios suomiškos žuvienės – kreminės lašišos sriubos. Labai skanu!

Kelionės – tai ne tik naujos vietos, istorija ir architektūra. Tai ir nauji skoniai, kuriuos paskui prisimeni kartu su aplankytomis vietomis.

O mes ragaujame toliau. 😄

Pakeliui su šypsena. O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas!

 

O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas! 

Išėjome iš viešbučio ir ramiai ėjome link uosto – šiandien plaukiame į Helsinkį. Ir staiga pačioje Talino širdyje pamatėme, kad kažkas vyksta: išsirikiavę gražiai uniformuoti kariškiai, daug apsaugos, televizijos kameros, fotografai...

Aišku, sustojome. 😊

Netrukus prasidėjo oficiali ceremonija ir tik tada supratome, kad visai netikėtai pataikėme į Islandijos prezidentės Halla Tómasdóttir valstybinio vizito renginį!

Islandijos prezidentė šiandien atvyko į Estiją, o jos vizitas sutampa su ypatingu laiku – Estija mini 35-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.

Vakar su gide vaikščiojome po Taliną ir klausėmės istorijų apie karalius, danus, švedus, senąjį Revelį... O šiandien eidami į laivą netikėtai pamatėme jau šiandien kuriamą istoriją.

Štai už ką aš taip mėgstu keliones. Gali viską suplanuoti, bet patys įdomiausi dalykai kartais nutinka visiškai neplanuotai. ❤️

Pakeliui su šypsena. Dar viena istorija iš Talino

 

Dar viena istorija iš Talino 🌳

Senojo Talino gatvėse medžių beveik nėra. Pasakojama, kad kadaise jų sodinti mieste nebuvo leidžiama – tam tiesiog nebuvo vietos ir žemės.

Tačiau prie vieno turtingam pirkliui priklausiusio namo iki šiol auga du didžiuliai medžiai. Ir, žinoma, jie turi savo legendą.

Tais laikais, kai Estija priklausė carinei Rusijai, pas šį pirklį į svečius esą buvo atvykęs pats Petras I. Vyrai gerai sutarė, sėdėjo ant suolo prie namo, vaišinosi alumi. 🍺

Diena buvo karšta, saulė kepino, ir Petras I neištvėręs pasakė:

„Taip karšta pas tave sėdėti. Pasodintum geriau čia medžių, kad būtų pavėsis.“

O ką daryti, kai pats caras paprašo? 😄

Pirklys jo norą išpildė ir prie savo namo pasodino du medžius.

Praėjo šimtmečiai, o jie tebeauga.

Man labai patinka tokios Talino istorijos. Vaikštai senamiesčio gatvelėmis ir supranti – čia beveik kiekvienas namas, kiemas ar medis turi ką papasakoti. 🌳❤️