Pakeliui su šypsena. Tęsiame kelionę ir atrandame naujus skonius.

 Užvakar pietavome gruzinų restorane, vakar pietavome sušių bufete, o šiandien – jau Porvoo mieste, Suomijoje, žuvies bufete. 🐟

Žinoma, paragavome ir garsiosios suomiškos žuvienės – kreminės lašišos sriubos. Labai skanu!

Kelionės – tai ne tik naujos vietos, istorija ir architektūra. Tai ir nauji skoniai, kuriuos paskui prisimeni kartu su aplankytomis vietomis.

O mes ragaujame toliau. 😄

Pakeliui su šypsena. O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas!

 

O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas! 

Išėjome iš viešbučio ir ramiai ėjome link uosto – šiandien plaukiame į Helsinkį. Ir staiga pačioje Talino širdyje pamatėme, kad kažkas vyksta: išsirikiavę gražiai uniformuoti kariškiai, daug apsaugos, televizijos kameros, fotografai...

Aišku, sustojome. 😊

Netrukus prasidėjo oficiali ceremonija ir tik tada supratome, kad visai netikėtai pataikėme į Islandijos prezidentės Halla Tómasdóttir valstybinio vizito renginį!

Islandijos prezidentė šiandien atvyko į Estiją, o jos vizitas sutampa su ypatingu laiku – Estija mini 35-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.

Vakar su gide vaikščiojome po Taliną ir klausėmės istorijų apie karalius, danus, švedus, senąjį Revelį... O šiandien eidami į laivą netikėtai pamatėme jau šiandien kuriamą istoriją.

Štai už ką aš taip mėgstu keliones. Gali viską suplanuoti, bet patys įdomiausi dalykai kartais nutinka visiškai neplanuotai. ❤️

Pakeliui su šypsena. Dar viena istorija iš Talino

 

Dar viena istorija iš Talino 🌳

Senojo Talino gatvėse medžių beveik nėra. Pasakojama, kad kadaise jų sodinti mieste nebuvo leidžiama – tam tiesiog nebuvo vietos ir žemės.

Tačiau prie vieno turtingam pirkliui priklausiusio namo iki šiol auga du didžiuliai medžiai. Ir, žinoma, jie turi savo legendą.

Tais laikais, kai Estija priklausė carinei Rusijai, pas šį pirklį į svečius esą buvo atvykęs pats Petras I. Vyrai gerai sutarė, sėdėjo ant suolo prie namo, vaišinosi alumi. 🍺

Diena buvo karšta, saulė kepino, ir Petras I neištvėręs pasakė:

„Taip karšta pas tave sėdėti. Pasodintum geriau čia medžių, kad būtų pavėsis.“

O ką daryti, kai pats caras paprašo? 😄

Pirklys jo norą išpildė ir prie savo namo pasodino du medžius.

Praėjo šimtmečiai, o jie tebeauga.

Man labai patinka tokios Talino istorijos. Vaikštai senamiesčio gatvelėmis ir supranti – čia beveik kiekvienas namas, kiemas ar medis turi ką papasakoti. 🌳❤️

Pakeliui su šypsena. Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų

 

Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų 😮

Šiandien Taline išgirdau neįtikėtiną istoriją.

Pasakojama, kad po karo vienas švedų karininkas pasiliko Revelyje – taip anuomet buvo vadinamas Talinas. Gyveno plačiai, skolinosi nemažai, o kai atėjo jo gyvenimo pabaiga, paaiškėjo viena problema – liko nesumokėtos skolos.

Tuo metu mieste galiojo tvarka: kol artimieji neatsiskaitys už mirusiojo skolas, jo laidoti negalima.

Tačiau karininko skolų niekas taip ir neatėjo sumokėti. Jo karstas buvo nuleistas į bažnyčios rūsį... ir ten apie jį tiesiog pamiršo.

Šimtui metų!

Po šimto metų bažnyčioje dirbęs apsukrus sargas prisiminė pasakojimą apie karininką ir nusileido į rūsį. Ten rado karstą, o jame – puikiai išsilaikiusią mumiją! Pasakojama, kad kūnas išliko dėl rūsyje buvusios druskos – juk Talinas kadaise buvo svarbus druskos prekybos miestas.

Ir čia prasideda pati smagiausia istorijos dalis. 😄

Sargas iškėlė karstą su mumija ir pradėjo ją už pinigus rodyti lankytojams, kartu pasakodamas karininko istoriją.

Verslas, matyt, sekėsi neblogai, kol apie jį sužinojo miesto valdžia. Mumija iš sargo buvo atimta, o švedų karininkas pagaliau deramai palaidotas.

Praėjus maždaug 100 metų po savo mirties.

Vaikštai po Taliną, žiūri į senas bažnyčias ir net neįsivaizduoji, kokias istorijas slepia jų rūsiai. 😊

Nuostabus meno, literatūros ir muzikos susitikimas Peterborough mieste

 

Rugpjūčio 2 dieną Peterborough mieste įvyko nuostabus susitikimas su lietuvių bendruomene. Man labai džiugu, kad į renginį susirinko ne tik vietos gyventojai – svečių sulaukėme net iš Oksfordo. Tai dar kartą parodė, kad menas, literatūra ir bendri kultūriniai projektai gali sujungti žmones, gyvenančius skirtinguose Jungtinės Karalystės miestuose.

Susitikimo metu vyko paveikslų paroda, kurioje buvo eksponuojami Reinoldo Šidlausko, Rasos Ušackienės, Audronės Lamb ir Oksanos Zhukovos darbai. Kiekvienas menininkas yra skirtingas, turi savitą braižą ir savo pasakojimą, todėl paroda buvo spalvinga ir įdomi.

Pakeliui su šypsena. Kai amžius netrukdo gyventi

 

Po pusryčių pirmiausia sustojome Long Itch Diner. Manėme, kad tai tiesiog mūsų susitikimo vieta, tačiau netrukus supratome, jog čia renkasi baikeriai.

Tą rytą jų buvo apie trisdešimt. Motociklai – vienas už kitą gražesni, tačiau labiausiai dėmesį patraukė ne jie, o jų šeimininkai.

Dauguma baikerių buvo garbaus amžiaus. Vienas vyras vaikščiojo su lazda, kurią pritvirtintęs prie motociklo nulėkė kaip vėjas. Kitas buvo gerokai susikūprinęs, bet užsėdo ant savo baiko ir išvažiavo lyg niekur nieko. Moterys taip pat atrodė laimingos, pasitikinčios savimi ir besimėgaujančios kelione. Visi vilkėjo baikerių aprangą ir atrodė tikrai įspūdingai.

Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad Anglijoje dažnai matau vieną gražų dalyką – žmonės neatsisako savo pomėgių vien todėl, kad bėga metai. Jie keliauja, susitinka su bendraminčiais, džiaugiasi tuo, kas jiems patinka.

Vėliau nuvykome į The Blue Lias pubą prie upės. Šalia įrengta karavanų aikštelė, todėl čia netrūksta poilsiautojų. Tą dieną atvažiavo ir senovinių automobilių mėgėjai. Pasirodo, pubo šeimininkas yra sukaupęs nedidelę senovinių automobilių kolekciją. Pamatėme įspūdingų automobilių, senovinę degalinės kolonėlę ir daug kitų įdomių eksponatų.

Ši diena dar kartą priminė, kad gyvenimas nesustoja sulaukus tam tikro amžiaus. Jei tik yra noro, visada galima keliauti, atrasti, susitikti su žmonėmis ir džiaugtis tuo, kas teikia laimę.

Grįžę namo užkūrėme kepsninę ir dar ilgai dalijomės savaitgalio įspūdžiais.

Kartais didžiausias įkvėpimas ateina ne iš garsių žmonių, o iš tų, kurie tiesiog gyvena taip, kaip jiems patinka.