„Iš knygos Tapyti gyvenimą iš naujo“ Kaip Rita atrado tapybą.

 

Slaugos namuose dirbome kelios lietuvės. Mes labai gerai sugyvenome, padėdavome viena kitai. Kartą po darbo išėjau su Angele. Persimetėme keliais žodžiais apie orą ir kaip gerai, kad baigėsi pamaina ir galime eiti pasivaikščioti. Oras buvo tikrai puikus. Švietė saulė, nuotaika gera, regis, nuovargį palikome uždariusios darbo duris.

     Angelė nedrąsiai pasakė: „Aš turiu tau pasakyti, kur einu, bet tu juoksiesi iš manęs.“ Pažadėjau nesijuokti. Ji pasakė, kad eina į piešimo pamoką. 

    „Tai bent! – sušukau aš. – Mano svajonė – piešti. Paimk ir mane.“ Angelė apsidžiaugė, kad aš taip sureagavau, ir mes kartu nuėjome į piešimo pamoką. Pamoka vyko didelėje patalpoje, apstatytoje molbertais, piešiniais ir piešimo įrankiais. 

    Dažų kvapas tvyrojo ore. Galva sukosi iš laimės. Man čia patiko viskas – ir dažų kvapas, ir piešiniai, ir teptukai. Mokytoja Anna labai maloniai priėmė mane į grupę. Sumokėjusi už kursus, sėdau prie molberto. 

    

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tuščią lapą. Turbūt vis dar netikėjau, kad mano svajonė pildosi. Ir staiga kažkas nušvito galvoje ir aš pradėjau piešti. Piešiau nesustodama. Teptukas slinko popieriumi kaip gulbė plaukia ežeru. Spalvos derėjo viena su kita net negalvojant. Viskas vyko savaime. Regis, seniai žinojau, kaip reikia piešti. Ta diena man buvo laimingiausia. 

    Grįžau namo lyg ant sparnų. Regis, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis, laimingesnis nuo tos dienos, kai pradėjau piešti. Lankiau kursus kelis mėnesius, bet, deja, jie baigėsi, nes Anna išvyko gyventi į Balį. Bet aš nenuleidau rankų. 

    Pradžia buvo padaryta. Aš nusipirkau reikmenų ir piešiau namie. Buto sienos buvo nukabinėtos paveikslais, už lovos gulėjo supakuoti paveikslai. Mano kambarys atrodė kaip galerija. 

  

 Vieną vakarą, kai už lango tyliai krapnojo lietus, naršydama „YouTube“ užkliuvau už vaizdo įrašų, kuriuose nemokamai mokoma piešti. Tą akimirką viduje kažkas suvirpėjo. Kai pamačiau, kad pamokas veda Igoris Sacharovas, nuostabus, ramus, kantrus dailininkas, mane užvaldė smalsumas. Jo balsas buvo švelnus, rankų judesiai – užtikrinti. 44 Žiūrėjau į jo potėpius tarsi užhipnotizuota, stebėjausi, kaip jo rankose gimsta gyvybė – spalvos liejosi, susiliejo, ir štai – paveikslas. 

    „Aš irgi noriu taip mokėti piešti“, – pagalvojau ir pajutau gimusią nedrąsią viltį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai mene. Stebėdama Sacharovo pamokas, kruopščiai bandžiau atkartoti jo technikas. Prieš save turėjau baltą drobę, teptukus, dažus, girdėjau tylų balsą, sakantį: „Tiesiog bandyk.“ Ir aš bandžiau. Pirmieji paveikslai gimė nedrąsiai, su klaidomis, abejojant, bet tvyrant nesumeluotam džiaugsmui – juk tai buvo mano rankų, mano širdies kūriniai.

TAPYTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO

Knyga pirkti čia

Niekada nevėlu pradėti iš naujo: Reginos Skridos istorija

 

Po klausimo socialiniuose tinkluose „Ar jums teko pradėti gyvenimą iš naujo?“ sulaukiau nuoširdaus menininkės Reginos Skridos atsakymo. Jos istorija primena, kad kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda tada, kai mažiausiai jų tikimės.

"Taip, ir net ne vieną kartą.

Pirmą kartą gyvenimą iš naujo pradėjau atvykusi į Angliją. Teko mokytis kalbos, pažinti naują kultūrą, susirasti darbą ir kurti gyvenimą nuo pat pamatų. Tačiau dar vienas visiškai naujas gyvenimo etapas prasidėjo gerokai vėliau – tada, kai atradau tapybą.

Visada žavėjausi menu, lankydavausi parodose ir grožėdavausi talentingų dailininkų darbais, tačiau niekada nemaniau, kad pati tapsiu menininke. Atrodė, kad tai skirta kitiems žmonėms, turintiems ypatingą talentą ar išsilavinimą meno srityje.

Viskas pasikeitė po pažinties su profesionaliu menininku Londone. Apsilankymas jo studijoje atvėrė man duris į kūrybos pasaulį. Pajutau norą pabandyti, nors neturėjau nei akademinio meninio išsilavinimo, nei didelės patirties. Tiesiog paėmiau teptuką į rankas ir pradėjau.

Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Tapyba suteikė man naują tikslą, naują kryptį ir naują prasmę. Iš prigimties nesu labai šnekus žmogus, todėl ne visada lengvai išreiškiu savo jausmus žodžiais. Tačiau tapydama atradau būdą kalbėti kita kalba – spalvų, šviesos ir vaizdų kalba.

Mano paveiksluose atgyja tai, kas man brangiausia: Lietuvos gamta, vaikystės prisiminimai, miškai, pievos, ežerai, besikeičiantis dangus ir šviesos žaismas. Kiekvienas darbas pasakoja mažą istoriją apie tai, ką jaučiu ir kuo žaviuosi.

Pradėjusi tapyti būdama vyresnė nei penkiasdešimties, supratau labai svarbų dalyką – niekada nėra per vėlu pradėti iš naujo. Amžius nėra kliūtis svajonėms. Kartais gražiausi gyvenimo atradimai ateina tada, kai jų mažiausiai tikiesi.

Šiandien tapyba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji atnešė naujų draugų, parodų, kelionių, prasmingų susitikimų ir suteikė galimybę dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais žmonėmis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paėmusi teptuką į rankas pradėjau naują gyvenimą – kupiną kūrybos, atradimų ir džiaugsmo." 

Reginos istorija dar kartą patvirtina, kad kūryba gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir naujo gyvenimo pradžia. Dėkoju Reginai už pasidalijimą savo patirtimi ir linkiu jai dar daug kūrybinių atradimų.

O kada jūs pradėjote naują gyvenimo etapą?

P.S

Aldona Grupas yra knygos „Tapyti gyvenimą iš naujo“ autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie gyvenimo pokyčius, kūrybos galią ir drąsą pradėti iš naujo.

Mano meilės istorija su Vokietija: Nuo „kitos planetos“ 1990-aisiais iki nuostabios savaitės šiandien

 

Grįžau namo iš Vokietijos ir mano širdis iki kraštų užpildyta pačiomis džiaugsmingiausiomis emocijomis. Tai buvo tiesiog nuostabi savaitė! Šį kartą ne tik mėgavausi Frankfurto šurmuliu, bet ir aplankiau dar penkis nuostabius, mažus, jaukius miestelius, kurių kiekvienas paliko dalelę savo magijos.

Žiūriu į nufilmuotus vaizdus, atrinkinėju nuotraukas ir suprantu vieną dalyką – aš tiesiog myliu Vokietiją. Ir ši meilė trunka jau daugiau nei tris dešimtmečius.

When Care Becomes Calling What Shapes the Narrative Core of Nurse, Give Me a Pill for Death?

 

Aldona,

I recently examined Nurse, Give Me a Pill for Death, and what immediately stands out is how the narrative frames nursing not merely as a profession, but as a vocation. The migration from Lithuania to England is not presented as a logistical relocation alone; it functions as the threshold into a deeper moral and emotional terrain shaped by service, language barriers, cultural translation, and proximity to death.

From what I can see, the memoir operates on two integrated levels. On one, it chronicles the immigrant experience: credential recognition, linguistic adaptation, professional recalibration, and the quiet resilience required to rebuild in a new country. On another, it opens a window into end-of-life care, revealing the psychological and ethical dimensions of supporting patients in their final stages. That dual structure migration narrative paired with hospice-level intimacy broadens the memoir’s relevance beyond healthcare alone.

What feels particularly significant is the tonal balance. The account appears candid and unembellished, yet reflective rather than clinical. Readers are not simply observing cases; they are invited into the emotional labor of caregiving. The result positions the memoir at an intersection: part immigrant testimony, part vocational reflection, and part meditation on mortality.

A key strategic question concerns primary resonance. Do readers respond more strongly to the cross-cultural migration journey or to the raw portrayal of life at the threshold of death and the meaning nurses derive from that responsibility? Clarifying that center of gravity could further sharpen how the book is externally positioned.

If it would be useful, I would be glad to explore how the memoir’s framing can foreground the element that most consistently anchors reader engagement, whether that be vocational identity, cultural transition, or the universal confrontation with mortality.

Best regards,

Thibaut

Nurse give me a pill for death

A Book That Resonates: Critical Praise and Award Nominations for West Midlands HO!

Aldona Grupas’ book West Midlands HO! has been published in London by Hertfordshire Press, the only UK-based publishing house dedicated to releasing English-language books by authors from the Eurasian region.

The book has already attracted professional attention and thoughtful feedback. In her review, Karolina Zhukauskaitė, Administrative Officer at the UK Ministry of Justice, highlights the powerful portrayal of Lithuanian migrants who rebuilt their lives in Britain after the Second World War. She notes that the stories serve as a reminder of the importance of remembering one’s roots, valuing identity, and appreciating the opportunities created through the resilience of earlier generations.

West Midlands HO! was also nominated for the Hertfordshire Press Award and the Page Turner Award, further confirming its growing international recognition. Through literary awards and festival platforms, the book continues to reach global audiences, strengthening the presence of Eurasian voices in contemporary English-language publishing.

West Midlands HO!

From Nursing Home Nurse to Parliament

 

I came to the UK as many do – quietly, with responsibility on my shoulders and little time to dream.
I worked as a nurse in a nursing home. Caring, listening, holding hands.
Life was practical, sometimes heavy, but deeply human.
Art lived inside me, but for a long time it had no space to breathe.
Slowly, through writing, painting, psychology, and community work, I began to rebuild myself.
Not in a loud way – but honestly, step by step.
From helping one person to supporting artists.
From private healing to public cultural work.
I founded Albion Art Club to give voice to artists, writers, and communities who often remain unseen.
Exhibitions followed. Books were born. Conversations crossed borders.
Baltic artists found a place in the UK cultural landscape.
And one day, I stood in the UK Parliament – not as a politician, but as a cultural organiser, writer, and curator.
Bringing art, stories, and human connection into one of the most historic spaces in the country.
This journey was never about status.
It was about service, courage, and transformation.
From nursing home corridors to parliamentary halls the heart of the work remained the same: to care, to connect, and to create meaning through culture.