Kai balandžio pabaigoje buvau Batumyje, nutiko vienas labai juokingas atsitikimas. Kelionėse dažnai pasitaiko įvairių anekdotinių situacijų, ir ši buvo viena iš jų.
Su Antonina lankėmės Batumio botanikos sode. Nuostabiai praleidome dieną, tačiau vakare jau buvome gerokai pavargusios – sodas toks didžiulis, kad jį apeiti reikia nemažai jėgų. Nusprendėme grįžti į miestą.
Kadangi išėjome ne ten, kur stoja miesto autobusai, teko ieškoti privataus taksi. Batumyje žmonės labai paslaugūs, ir šį kartą mums pasitaikė malonus jaunas vairuotojas. Susitarėme dėl kainos, įsėdome ir išvažiavome.
Važiuodama gėrėjausi Juodosios jūros pakrante. Kartkartėmis pažvelgdavau į vairuotoją ir pastebėjau keistą dalyką – jis vis persižegnodavo.
Pirma mintis buvo gana netikėta. „Kodėl jis taip daro? Gal nelabai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir meldžiasi, kad laimingai pasiektume tikslą?“
Prisipažinsiu, net pradėjau atidžiau stebėti kelią. Tačiau vairuotojas važiavo ramiai ir užtikrintai. Jokių pavojingų situacijų nebuvo.
Netrukus pažvelgiau į dešinę ir pamačiau bažnyčią. Kaip tik tuo metu vairuotojas vėl persižegnojo.
Po kelių minučių pravažiavome dar vieną bažnyčią – ir istorija pasikartojo.
Tuomet viskas tapo aišku. Jis tiesiog buvo tikintis žmogus ir kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnodavo.
Laimingai grįžome į miestą, padėkojome vairuotojui ir išsiskyrėme.
Tačiau istorija tuo nesibaigė.
Jau eidama gatve pamačiau moterį, kuri ruošėsi pereiti perėją. Ir staiga... ji taip pat persižegnojo. „Nejaugi taip baisu pereiti gatvę?“ – nusijuokiau mintyse.
Bet jau kitą akimirką prisiminiau taksi vairuotoją ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę.
Ten stovėjo už skvero buvo Batumio katedra.
Tą akimirką supratau, kaip lengva neteisingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, kai nežinai jų tradicijų ir papročių.
Kelionės moko ne tik pažinti naujas vietas. Jos moko suprasti žmones. O kartais – ir nuoširdžiai pasijuokti iš savo pačių skubotų išvadų.
