When Care Becomes Calling What Shapes the Narrative Core of Nurse, Give Me a Pill for Death?

 

Aldona,

I recently examined Nurse, Give Me a Pill for Death, and what immediately stands out is how the narrative frames nursing not merely as a profession, but as a vocation. The migration from Lithuania to England is not presented as a logistical relocation alone; it functions as the threshold into a deeper moral and emotional terrain shaped by service, language barriers, cultural translation, and proximity to death.

From what I can see, the memoir operates on two integrated levels. On one, it chronicles the immigrant experience: credential recognition, linguistic adaptation, professional recalibration, and the quiet resilience required to rebuild in a new country. On another, it opens a window into end-of-life care, revealing the psychological and ethical dimensions of supporting patients in their final stages. That dual structure migration narrative paired with hospice-level intimacy broadens the memoir’s relevance beyond healthcare alone.

What feels particularly significant is the tonal balance. The account appears candid and unembellished, yet reflective rather than clinical. Readers are not simply observing cases; they are invited into the emotional labor of caregiving. The result positions the memoir at an intersection: part immigrant testimony, part vocational reflection, and part meditation on mortality.

A key strategic question concerns primary resonance. Do readers respond more strongly to the cross-cultural migration journey or to the raw portrayal of life at the threshold of death and the meaning nurses derive from that responsibility? Clarifying that center of gravity could further sharpen how the book is externally positioned.

If it would be useful, I would be glad to explore how the memoir’s framing can foreground the element that most consistently anchors reader engagement, whether that be vocational identity, cultural transition, or the universal confrontation with mortality.

Best regards,

Thibaut

Nurse give me a pill for death

A Book That Resonates: Critical Praise and Award Nominations for West Midlands HO!

Aldona Grupas’ book West Midlands HO! has been published in London by Hertfordshire Press, the only UK-based publishing house dedicated to releasing English-language books by authors from the Eurasian region.

The book has already attracted professional attention and thoughtful feedback. In her review, Karolina Zhukauskaitė, Administrative Officer at the UK Ministry of Justice, highlights the powerful portrayal of Lithuanian migrants who rebuilt their lives in Britain after the Second World War. She notes that the stories serve as a reminder of the importance of remembering one’s roots, valuing identity, and appreciating the opportunities created through the resilience of earlier generations.

West Midlands HO! was also nominated for the Hertfordshire Press Award and the Page Turner Award, further confirming its growing international recognition. Through literary awards and festival platforms, the book continues to reach global audiences, strengthening the presence of Eurasian voices in contemporary English-language publishing.

West Midlands HO!

From Nursing Home Nurse to Parliament

 

I came to the UK as many do – quietly, with responsibility on my shoulders and little time to dream.
I worked as a nurse in a nursing home. Caring, listening, holding hands.
Life was practical, sometimes heavy, but deeply human.
Art lived inside me, but for a long time it had no space to breathe.
Slowly, through writing, painting, psychology, and community work, I began to rebuild myself.
Not in a loud way – but honestly, step by step.
From helping one person to supporting artists.
From private healing to public cultural work.
I founded Albion Art Club to give voice to artists, writers, and communities who often remain unseen.
Exhibitions followed. Books were born. Conversations crossed borders.
Baltic artists found a place in the UK cultural landscape.
And one day, I stood in the UK Parliament – not as a politician, but as a cultural organiser, writer, and curator.
Bringing art, stories, and human connection into one of the most historic spaces in the country.
This journey was never about status.
It was about service, courage, and transformation.
From nursing home corridors to parliamentary halls the heart of the work remained the same: to care, to connect, and to create meaning through culture.

Apie meną, stebėjimą ir kontekstą.

Artėjant mūsų parodai Jungtinės Karalystės Parlamente, vis dažniau grįžtu prie klausimo – kas man šiandien yra menas ir kaip mes jį suvokiame.

Albion Art Club vienija dešimt menininkių. Jos dažnai sako, kad tapo jausmais. Ir tai tiesa. Tačiau kuo daugiau bendrauju su kūrėjais ir žiūrovais, tuo aiškiau suprantu – jausmai niekada neatsiranda tuščioje vietoje. Jie gimsta iš patirties, gyvenimo konteksto ir gebėjimo stebėti.

Projektą „Baltic Radiation: The Art of Inspiration and Friends“ pristatome jau ketvirtą kartą. Pirmoji paroda vyko 2023 metais Birmingeme, Midlands Exhibition Centre. Antroji – 2024 metais Lietuvos ambasadoje Londone. Trečioji – 2025 metais Lietuvos Respublikos Seime. Ir šių metų sausį paroda bus pristatyta Jungtinės Karalystės Parlamente.

Šiose parodose pristatome šiuolaikinį meną, sukurtą gyvų menininkų iš Baltijos šalių ir Ukrainos, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje. Tai menas be vieno aiškaus ar dominuojančio stiliaus. Jis atviras eksperimentams, skirtingoms medžiagoms, idėjoms ir formoms, atspindintis šiandienos globalų, sudėtingą ir nuolat kintantį pasaulį.

Šiuolaikinis menas dažnai kuriamas konkrečiai auditorijai – tiems, kurie stebės, bandys suprasti, galbūt įsigys kūrinį. Tačiau supratimas ar nesupratimas taip pat yra meno proceso dalis. Ne kiekvienas kūrinys turi būti „patogus“ ar lengvai iššifruojamas.

Menininko gyvenimo kontekstas visada formuoja jo kūrybos stilių. Patirtys, migracija, vidiniai lūžiai, atradimai – visa tai persikelia į drobę, formą ar idėją. Todėl, žvelgiant į kūrinį, svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir kaip mes matome.

Stebėjimas – tai ne kiek mes matėme, o kiek supratome. Ne tik emocinis reagavimas, bet ir gebėjimas suvokti kūrinio prasmę bei techninį meistriškumą. Tam reikalingas platesnis kontekstas – istorinis, kultūrinis, filosofinis, o kartais ir religinis.

Menas nėra tik parodų lankymas ar estetinė patirtis. Tai nuolatinis dialogas tarp kūrėjo, kūrinio ir žiūrovo. Dialogas, kuris keičiasi kartu su laiku, žmogumi ir jo gebėjimu stebėti.

Pakalbėkime apie meną.

Gavau savo naujas knygas!

 

Vakar į rankas paėmiau savo naują kūrinį ir… nustebau. Vietoje mano pasirinkto pavadinimo „Gyvenimas be garantijų“, leidykla uždėjo senąjį – „Tapyti gyvenimą iš naujo“.

Iš pradžių nustebino, bet šiandien, žiūrėdama į viršelį, supratau: gal taip ir turėjo būti.

Šis pavadinimas neša šviesą, kūrybą ir viltį — būtent tai, kas telpa šios knygos puslapiuose. Tai istorija apie drąsą iš naujo kurti save, atrasti vidinę stiprybę ir tapyti gyvenimą tokį, kokio iš tiesų trokšti.

Knyga gavosi labai graži, kupina šilumos ir tikrų išgyvenimų.

Džiaugiuosi ja dalindamasi su jumis. 💛

Pirkti čia

Antroji diena Porte – nuo vandenyno bangų iki šviesos ir vyno magijos 🌊🍷✨

 

Ši diena buvo tokia turtinga įspūdžiais, kad atrodo, jog joje tilpo kelios dienos vienu metu.

Ryte leidomės į kelionę istoriniu tramvajumi palei Douro upę – važiavome iki pat Atlanto vandenyno. Pro langus atsivėrė pasakiški Porto vaizdai: kalvos, tiltai, senoviniai namai, vandens žvilgesys. Atvykę dar šiek tiek ėjome pėsčiomis iki vietos, kur upė įteka į vandenyną.
Oras buvo šiltas ir saulėtas, o promenada – ideali pasivaikščiojimams. Vandenynas sutiko galingai: bangos šoko į krantą, tarsi norėdamos parodyti savo jėgą. Ta energija mane tiesiog užbūrė – stovėjau ir kvėpavau druskingu oru, jausdama, kaip siela pildosi ramybe.

Po pasivaikščiojimo pietavome jaukioje šeimyninėje kavinukėje, garsėjančioje jūros gėrybėmis. Maloni mergina užėmė mums staliuką, ir tai buvo tikra dovana – netrukus visa kavinė prisipildė žmonių. Valgėme žuvienę ir aštunkojį – šviežia, skanu, su meile pagaminta. 💙Kai išėjome, oras pasikeitė – užėjo rūkas ir dulksna, todėl tramvajus nebevažiavo. Grįžome autobusu, vėl gėrėdamiesi upės krantais, o miesto centre mūsų vėl laukė saulė.

Atrodė, kad diena jau galėtų baigtis, bet ne – mūsų laukė dar vienas nuotykis!
Išvykome į garsųjį Taylor’s – vieną seniausių Porto vyno daryklų. Važiuoti reikėjo į kitą upės pusę, tad teko pavažiuoti metro ir dar nemažai paeiti. O, tie Porto kalnai! Bet užrašas TAYLOR’S atpirko visą nuovargį.

Darykloje mus pasitiko radijo gidas, ir prasidėjo kelionė po paslaptingus rūsius, pilnus istorijos ir vyno kvapo. Sužinojome apie vynuogių rūšis, brandinimo būdus ir ilgametes tradicijas. Po ekskursijos ragavome keturias rūšis Porto vyno – vienas patiko labiausiai, kiti pasirodė kiek per saldūs. Bet visa patirtis – nepakartojama!

Po degustacijos jaučiau ne nuovargį, o tikrą energijos antplūdį! Atsisakiau važiuoti taksi ir pasiūliau eiti pėsčiomis. Nusileidome prie upės, įsėdome į funikulierių ir pakilome prie tilto. Nors lynojo, nusprendėme dar kartą eiti pėsčiomis – tarsi nenorėjome, kad ši diena baigtųsi.

Pakeliui užsukome į Clérigos bažnyčią, kur vyko nuostabus garso ir šviesų šou „Spiritus“. Tai buvo tikras stebuklas.
Vos įėjus vidun, erdvė virto šviesos ir garso jūra. Bažnyčios skliautai atgijo – spalvos, 3D projekcijos, lazeriai ir orkestrinė muzika susiliejo į vientisą istoriją apie tikėjimą, sielos kelionę ir šviesą viduje.
Mano siela suvirpinta, net akyse kaupėsi ašaros – tai buvo ne tik reginys, tai buvo jausmas, dvasinė patirtis.

Pakylėti nuo dienos įspūdžių, nuo vandenyno iki šviesų ir vyno aromato, grįžome į apartamentus pailsėti.
Tai buvo viena iš tų dienų, kai gyvenimas atrodo kaip šventė. 🌙💫