Pakeliui su šypsena. Dar viena istorija iš Talino

 

Dar viena istorija iš Talino 🌳

Senojo Talino gatvėse medžių beveik nėra. Pasakojama, kad kadaise jų sodinti mieste nebuvo leidžiama – tam tiesiog nebuvo vietos ir žemės.

Tačiau prie vieno turtingam pirkliui priklausiusio namo iki šiol auga du didžiuliai medžiai. Ir, žinoma, jie turi savo legendą.

Tais laikais, kai Estija priklausė carinei Rusijai, pas šį pirklį į svečius esą buvo atvykęs pats Petras I. Vyrai gerai sutarė, sėdėjo ant suolo prie namo, vaišinosi alumi. 🍺

Diena buvo karšta, saulė kepino, ir Petras I neištvėręs pasakė:

„Taip karšta pas tave sėdėti. Pasodintum geriau čia medžių, kad būtų pavėsis.“

O ką daryti, kai pats caras paprašo? 😄

Pirklys jo norą išpildė ir prie savo namo pasodino du medžius.

Praėjo šimtmečiai, o jie tebeauga.

Man labai patinka tokios Talino istorijos. Vaikštai senamiesčio gatvelėmis ir supranti – čia beveik kiekvienas namas, kiemas ar medis turi ką papasakoti. 🌳❤️

Pakeliui su šypsena. Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų

 

Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų 😮

Šiandien Taline išgirdau neįtikėtiną istoriją.

Pasakojama, kad po karo vienas švedų karininkas pasiliko Revelyje – taip anuomet buvo vadinamas Talinas. Gyveno plačiai, skolinosi nemažai, o kai atėjo jo gyvenimo pabaiga, paaiškėjo viena problema – liko nesumokėtos skolos.

Tuo metu mieste galiojo tvarka: kol artimieji neatsiskaitys už mirusiojo skolas, jo laidoti negalima.

Tačiau karininko skolų niekas taip ir neatėjo sumokėti. Jo karstas buvo nuleistas į bažnyčios rūsį... ir ten apie jį tiesiog pamiršo.

Šimtui metų!

Po šimto metų bažnyčioje dirbęs apsukrus sargas prisiminė pasakojimą apie karininką ir nusileido į rūsį. Ten rado karstą, o jame – puikiai išsilaikiusią mumiją! Pasakojama, kad kūnas išliko dėl rūsyje buvusios druskos – juk Talinas kadaise buvo svarbus druskos prekybos miestas.

Ir čia prasideda pati smagiausia istorijos dalis. 😄

Sargas iškėlė karstą su mumija ir pradėjo ją už pinigus rodyti lankytojams, kartu pasakodamas karininko istoriją.

Verslas, matyt, sekėsi neblogai, kol apie jį sužinojo miesto valdžia. Mumija iš sargo buvo atimta, o švedų karininkas pagaliau deramai palaidotas.

Praėjus maždaug 100 metų po savo mirties.

Vaikštai po Taliną, žiūri į senas bažnyčias ir net neįsivaizduoji, kokias istorijas slepia jų rūsiai. 😊

Nuostabus meno, literatūros ir muzikos susitikimas Peterborough mieste

 

Rugpjūčio 2 dieną Peterborough mieste įvyko nuostabus susitikimas su lietuvių bendruomene. Man labai džiugu, kad į renginį susirinko ne tik vietos gyventojai – svečių sulaukėme net iš Oksfordo. Tai dar kartą parodė, kad menas, literatūra ir bendri kultūriniai projektai gali sujungti žmones, gyvenančius skirtinguose Jungtinės Karalystės miestuose.

Susitikimo metu vyko paveikslų paroda, kurioje buvo eksponuojami Reinoldo Šidlausko, Rasos Ušackienės, Audronės Lamb ir Oksanos Zhukovos darbai. Kiekvienas menininkas yra skirtingas, turi savitą braižą ir savo pasakojimą, todėl paroda buvo spalvinga ir įdomi.

Pakeliui su šypsena. Kai amžius netrukdo gyventi

 

Po pusryčių pirmiausia sustojome Long Itch Diner. Manėme, kad tai tiesiog mūsų susitikimo vieta, tačiau netrukus supratome, jog čia renkasi baikeriai.

Tą rytą jų buvo apie trisdešimt. Motociklai – vienas už kitą gražesni, tačiau labiausiai dėmesį patraukė ne jie, o jų šeimininkai.

Dauguma baikerių buvo garbaus amžiaus. Vienas vyras vaikščiojo su lazda, kurią pritvirtintęs prie motociklo nulėkė kaip vėjas. Kitas buvo gerokai susikūprinęs, bet užsėdo ant savo baiko ir išvažiavo lyg niekur nieko. Moterys taip pat atrodė laimingos, pasitikinčios savimi ir besimėgaujančios kelione. Visi vilkėjo baikerių aprangą ir atrodė tikrai įspūdingai.

Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad Anglijoje dažnai matau vieną gražų dalyką – žmonės neatsisako savo pomėgių vien todėl, kad bėga metai. Jie keliauja, susitinka su bendraminčiais, džiaugiasi tuo, kas jiems patinka.

Vėliau nuvykome į The Blue Lias pubą prie upės. Šalia įrengta karavanų aikštelė, todėl čia netrūksta poilsiautojų. Tą dieną atvažiavo ir senovinių automobilių mėgėjai. Pasirodo, pubo šeimininkas yra sukaupęs nedidelę senovinių automobilių kolekciją. Pamatėme įspūdingų automobilių, senovinę degalinės kolonėlę ir daug kitų įdomių eksponatų.

Ši diena dar kartą priminė, kad gyvenimas nesustoja sulaukus tam tikro amžiaus. Jei tik yra noro, visada galima keliauti, atrasti, susitikti su žmonėmis ir džiaugtis tuo, kas teikia laimę.

Grįžę namo užkūrėme kepsninę ir dar ilgai dalijomės savaitgalio įspūdžiais.

Kartais didžiausias įkvėpimas ateina ne iš garsių žmonių, o iš tų, kurie tiesiog gyvena taip, kaip jiems patinka.

Savaitgalis tarp golfo, SPA ir gerų draugų

 Šį savaitgalį su draugais išvykome švęsti draugės gimtadienio į Hellidon Lakes Golf & Spa Hotel.

Kaip tik tuo metu viešbutyje vyko didelės golfo varžybos. Buvo atvykę dalyvių ir svečių iš JAV bei kitų šalių. Prisipažinsiu – apie golfą žinau labai nedaug. 😊 Sėdėjome balkone kartu su kitais žiūrovais ir, nelabai suprasdami, kas vyksta, plojome tada, kai plojo visi.

Kai susirinko visa mūsų kompanija, patraukėme į SPA. Ten buvo neįtikėtinai ramu – dauguma žmonių stebėjo varžybas, todėl baseinas ir pirtys buvo beveik tušti. Mėgavomės ramybe, atsipalaidavome ir tiesiog puikiai pailsėjome.

Po SPA mūsų laukė vakarienė restorane. Viskas buvo aukščiausio lygio – aptarnavimas, maistas ir nuostabus vaizdas pro langą į ežerą, šalia kurio vis dar žaidė golfo entuziastai. Maloniai nustebino ne tik skanus maistas, bet ir tikrai didelės porcijos.

Vakare pasveikinome draugę su gimtadieniu, daug juokėmės, kalbėjomės ir džiaugėmės, kad kartais tereikia gero laiko kartu, jog pasijustum pailsėjęs.

Ryte mus pasitiko gaivus oras po lietaus. Po sočių pusryčių leidomės tyrinėti apylinkių. Ir net nenumanėme, kiek įdomių atradimų mūsų dar laukia...

Pakeliui su šypsena. Barr Beacon – kalva, nuo kurios matyti du miestai

 

Sekmadienį su Marina išvažiavome ieškoti gražių vietų vaizdo įrašui filmuoti.

Užkopėme ant Barr Beacon kalvos, nuo kurios iš vienos pusės matyti Birmingemas, o iš kitos – Volverhamptonas. Istoriškai tai yra švyturio (signalinio aukuro) vieta, kurioje, gresiant puolimui arba švenčių progomis, būdavo uždegami laužai. Aplinkui – nuostabi gamta: tiek daug medžių, primenančių Lietuvą – ąžuolai, beržai, šermukšniai ir net nedidelis pušynėlis.

Ruošdamos filmuoti „Tarp dviejų žemių", vėl susidūrėme su savotišku gamtos ženklu – kalva, stovinčia tarp dviejų miestų. Juk aš esu iš Volverhamptono, o Marina – iš Birmingemo. Sutapimas? O gal ne.

Oras buvo puikus, nuotaika – taip pat. Nufilmavome vaizdo įrašą, ramiai pasivaikščiojome ir tiesiog pasidžiaugėme vasaros žaluma.

Gamta visada pripildo gerų emocijų. Grįžome pasikrovusios – ne tik energija, bet ir ta tylia vasaros ramybe, kurią taip norisi išsaugoti.