Sekmadienį su Marina išvažiavome ieškoti gražių vietų vaizdo įrašui filmuoti.
Užkopėme ant Barr Beacon kalvos, nuo kurios iš vienos pusės matyti Birmingemas, o iš kitos – Volverhamptonas. Istoriškai tai yra švyturio (signalinio aukuro) vieta, kurioje, gresiant puolimui arba švenčių progomis, būdavo uždegami laužai. Aplinkui – nuostabi gamta: tiek daug medžių, primenančių Lietuvą – ąžuolai, beržai, šermukšniai ir net nedidelis pušynėlis.
Ruošdamos filmuoti „Tarp dviejų žemių", vėl susidūrėme su savotišku gamtos ženklu – kalva, stovinčia tarp dviejų miestų. Juk aš esu iš Volverhamptono, o Marina – iš Birmingemo. Sutapimas? O gal ne.
Oras buvo puikus, nuotaika – taip pat. Nufilmavome vaizdo įrašą, ramiai pasivaikščiojome ir tiesiog pasidžiaugėme vasaros žaluma.
Gamta visada pripildo gerų emocijų. Grįžome pasikrovusios – ne tik energija, bet ir ta tylia vasaros ramybe, kurią taip norisi išsaugoti.
Pastaruosius kelis mėnesius kartu su Marina Strela kuriame dokumentinį filmą „Tarp dviejų žemių“. Kalbamės su žmonėmis, kurie gyvena tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų, dviejų namų. Vis galvoju, kaip žmogus išmoksta mylėti naują kraštą, neprarasdamas meilės gimtinei.
Šiandien į rankas paėmiau knygą „Кому в Казахстане жить хорошо“ "Kam Kazachstane gyventi gerai", kuriai rašysiu recenziją.
Pradėjau skaityti...
Ir sustojau.
Knyga pasakoja apie moterį, kuri gyvena tarp dviejų žemių – Rusijos ir Kazachstano. Apie tai, kad galima išsaugoti meilę savo gimtajai šaliai ir kartu visa širdimi priimti naująją.
Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau apie tą pačią temą, kuria dabar gyvename mes.
Skiriasi šalys.
Skiriasi žmonių likimai.
Tačiau jausmai tie patys.
Ir tada pagalvojau...
Gal pasaulyje iš tikrųjų nėra tiek daug skirtingų istorijų. Gal mes visi pasakojame tą pačią istoriją, tik skirtingomis kalbomis ir skirtinguose žemėlapiuose.
Kartais gyvenimas pateikia tokių sutapimų, kad belieka nusišypsoti.
Kai balandžio pabaigoje buvau Batumyje, nutiko vienas labai juokingas atsitikimas. Kelionėse dažnai pasitaiko įvairių anekdotinių situacijų, ir ši buvo viena iš jų.
Su Antonina lankėmės Batumio botanikos sode. Nuostabiai praleidome dieną, tačiau vakare jau buvome gerokai pavargusios – sodas toks didžiulis, kad jį apeiti reikia nemažai jėgų. Nusprendėme grįžti į miestą.
Kadangi išėjome ne ten, kur stoja miesto autobusai, teko ieškoti privataus taksi. Batumyje žmonės labai paslaugūs, ir šį kartą mums pasitaikė malonus jaunas vairuotojas. Susitarėme dėl kainos, įsėdome ir išvažiavome.
Važiuodama gėrėjausi Juodosios jūros pakrante. Kartkartėmis pažvelgdavau į vairuotoją ir pastebėjau keistą dalyką – jis vis persižegnodavo.
Pirma mintis buvo gana netikėta. „Kodėl jis taip daro? Gal nelabai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir meldžiasi, kad laimingai pasiektume tikslą?“
Prisipažinsiu, net pradėjau atidžiau stebėti kelią. Tačiau vairuotojas važiavo ramiai ir užtikrintai. Jokių pavojingų situacijų nebuvo.
Netrukus pažvelgiau į dešinę ir pamačiau bažnyčią. Kaip tik tuo metu vairuotojas vėl persižegnojo.
Po kelių minučių pravažiavome dar vieną bažnyčią – ir istorija pasikartojo.
Tuomet viskas tapo aišku. Jis tiesiog buvo tikintis žmogus ir kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnodavo.
Laimingai grįžome į miestą, padėkojome vairuotojui ir išsiskyrėme.
Tačiau istorija tuo nesibaigė.
Jau eidama gatve pamačiau moterį, kuri ruošėsi pereiti perėją. Ir staiga... ji taip pat persižegnojo. „Nejaugi taip baisu pereiti gatvę?“ – nusijuokiau mintyse.
Bet jau kitą akimirką prisiminiau taksi vairuotoją ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę.
Ten stovėjo už skvero buvo Batumio katedra.
Tą akimirką supratau, kaip lengva neteisingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, kai nežinai jų tradicijų ir papročių.
Kelionės moko ne tik pažinti naujas vietas. Jos moko suprasti žmones. O kartais – ir nuoširdžiai pasijuokti iš savo pačių skubotų išvadų.
Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.
Dar visai neseniai apie Elvis Presley žinojau tik jo garsiausias dainas. Niekada nebuvau gilinusis į jo asmenybę ar gyvenimo istoriją.
Viskas pasikeitė po pokalbio su rašytoju Miguel Conner. Kartu su Davidu Parry turėjome garbės jį kalbinti interviu metu. Būtent Davidas supažindino mane su Miguel knyga The Occult Elvis.
Vedama smalsumo nusprendžiau ją perskaityti.
Ši knyga man atvėrė visiškai kitokį Elvis pasaulį. Sužinojau daug netikėtų dalykų apie jo dvasinius ieškojimus, vidinį pasaulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Esu labai dėkinga likimui už pažintį su Miguel ir galimybę perskaityti jo nepaprastą knygą.
O tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau gražiu sutapimu.
Naršydama socialiniuose tinkluose netikėtai pamačiau reklamą, kad Wolverhamptone vyks vienintelis Emilio Santoro koncertas, skirtas Elvis Presley. Nebuvo jokių plakatų mieste ar prie teatro – tik trumpas skelbimas Facebook ir Instagram.
Vos tik jį pamačiau, supratau, kad noriu ten būti.
Ir nė akimirkos nepasigailėjau.
Tai buvo vakaras, kupinas nepaprastos energijos, muzikos ir emocijų. Emilio Santoro ne tik atliko Elvi dainas – jis sugebėjo scenoje atgaivinti jo dvasią, charizmą ir laikmečio atmosferą. Iš teatro išėjau kupina džiaugsmo, įkvėpimo ir geros energijos.
Kartais viena knyga nuveda prie naujos pažinties, pažintis – prie netikėto sprendimo, o tas sprendimas padovanoja prisiminimus, kurie ilgam lieka širdyje.
Gyvenimas moka maloniai nustebinti tuos, kurie išlieka smalsūs ir atviri naujoms patirtims.
Kartais užtenka vieno sakinio, kad pažvelgtume į savo gyvenimą kitaip. Šioje rubrikoje dalinsiuosi mintimis, kurios gimė iš patirties, kelionių, knygų ir susitikimų su žmonėmis. Galbūt viena iš jų šiandien prabils ir į Jus.
