Po metų sunkaus, beviltiško darbo Švedijoje atrodė, kad visos svajonės blėsta, o mano gyvenimas ritasi į aklavietę. Fizinis darbas be jokios ateities perspektyvos vargino tiek kūną, tiek sielą, tačiau pinigai mane laikė, lyg auksinės grandinės, kurios, nors ir suteikė stabilumą, neleido išsilaisvinti. Laimei, Anglijoje gyvenanti draugė dažnai mane užjausdavo ir palaikydavo – ji ragino keisti gyvenimą ir drąsiai siūlė savo pagalbą: „Atvažiuok į Angliją. Aš padėsiu tau apsigyventi ir susirasti darbą.“
Ilgai abejojau, bet vieną vakarą įvyko tarsi nušvitimas – staiga supratau, kad turiu keisti šalį, keisti savo gyvenimą. Tai buvo mano galimybė išsilaisvinti. Lėktuvu skristi bijojau dėl kalbos barjero, o nenorėjau varginti žmonių, kurie man siūlė gyvenamąją vietą. Tad nusprendžiau į Angliją vykti mikroautobusu, vežančiu žmones į įvairias Europos šalis. Kelionė buvo ilga ir varginanti, tačiau galiausiai Londone atvykome į sutartą adresą, kur mane pasitiko draugė.
Kai ji atvėrė duris, pasijutau lyg įžengusi į ramybės prieglobstį. Namai, kuriuose mane apgyvendino, buvo kuklūs, tačiau šilti. Draugė aprodė mažą kambarėlį, kuriame buvo lova, spinta, stalas ir kėdė – mano asmeninis kampelis, kur galėjau iš tiesų pailsėti. Po ilgos, varginančios kelionės, pagaliau buvau viena ir pajutau tikrą ramybę. Kambaryje jau buvo vakarėjanti prieblanda, o už lango lijo tylus angliškas lietus, primenantis šnabždesius, kurie užliūliavo mane į saldų miegą.
Ryte, po pusryčių, draugė ir kiti namo gyventojai pakvietė mane į bažnyčią. Tai buvo lietuvių krikščionių bažnyčia, netoli nuo mūsų namų. Mane šiek tiek stebino toks kvietimas, nes iki tol į bažnyčią eidavau tik per didžiąsias šventes, ir pati nebuvau labai tikinti. Bet čia viskas buvo kitaip nei mano gimtojoje katalikų bažnyčioje – atmosferą užpildė šiluma ir šypsenos. Visi žmonės atrodė nuoširdūs, giedojome giesmes, visi džiaugėsi gyvenimu ir bendryste. Jaučiausi lyg mano siela būtų pakilusi virš žemės – mano kūnas nebejautė nei nuovargio, nei skausmo, tik palengvėjimą.
Po šios patirties gyvenimas ėmė keistis. Tarsi netikėtai, bet viskas pasisuko taip, kad galėjau legalizuotis ir įgyti leidimą dirbti. Draugė padėjo atsidaryti sąskaitą banke ir užpildyti reikiamus dokumentus. Tai buvo pirmieji „stebuklai“, kurie mane lydėjo Anglijoje, ir aš supratau, kad Dievas mane veda į naują gyvenimo etapą.
Man buvo pasiūlytas darbas prestižiniame „Hilton“ viešbutyje, Londone. Tai buvo daugiaaukštis, prabangus pastatas, kur kiekviena detalė – nuo marmurinių grindų iki prabangių šviestuvų – spinduliavo prabangą ir eleganciją. Pradėjau dirbti kambarine. Viešbutis buvo tikras Anglijos aukštuomenės atspindys – kiekvieną dieną jame lankydavosi turtingi svečiai, tarp kurių buvo tiek verslo magnatų, tiek elegantiškų šeimų iš viso pasaulio. Dirbdama jame jaučiausi lyg mažytė dalelė didžiulio mechanizmo, tačiau tuo pat metu didžiavausi galėdama būti šio pasaulio dalimi.
Darbas nebuvo lengvas – kiekvieną dieną tekdavo pasirūpinti kambariais, lyg užtikrinti, kad viskas blizgėtų ir būtų tobula. Kolegos buvo iš įvairių šalių: Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, ir nors kalbėdami maišėme kalbas, bendravimas klostėsi natūraliai. Tačiau viešbučio aplinkoje atsirado ir daug intrigų bei pavydo. Kartais stebėdavausi – ką šie žmonės gali man pavydėti? Ar darbo vietos, ar dėmesio iš svečių? Tačiau greitai supratau, kad čia, kaip ir visur kitur, santykiai ir prestižas turi savo kainą. Nepaisant to, po Švedijos sunkumų viešbutis buvo palengvėjimas, tarsi pavasario atokvėpis po ilgos žiemos.
Nors buvau dėkinga už darbą, jame nejutau prasmės ir ėmiau trokšti kažko daugiau. Vieną vakarą mane pasikvietė į svečius naujas pažįstamas, gyvenantis su sesers šeima. Jie buvo malonūs ir šilti žmonės. Sesers vyras dirbo slaugos namuose, ir pokalbio metu jis netikėtai pasiūlė man pamėginti įsidarbinti slaugos padėjėja. Iš pradžių nustebau – neturėjau jokios patirties, be to, anglų kalbos mokėjimas buvo tik pagrindinis. Tačiau jo žodžiai man atvėrė visiškai naują galimybę.
„Tu gali slaugyti žmones, juk tai ne tik darbas – tai pašaukimas,“ – jo optimistiški žodžiai pasiekė mano sielos gelmes. Viduje viskas nušvito, lyg saulė nušviesdama ilgai užtemusią širdies kertelę. Mintis tapti slaugos padėjėja man atrodė kaip lemtingas posūkis. Mane užvaldė tikėjimas, kad tai – mano kelias, mano tikrasis pašaukimas. Pradėjau ieškoti darbo slaugos srityje, nors mokėjau tik labai ribotai anglų kalbą. Nepaisant to, mano širdis žinojo – tai buvo vienintelė kryptis.
Dabar, prisimindama tuos pirmuosius žingsnius Anglijoje, galiu tik pasakyti, kad kiekvienas, kuris planuoja išvykti į kitą šalį, turi turėti tikslą. Čia niekas neatnešia sėkmės ant lėkštutės – kiekviena galimybė reikalauja pastangų ir ryžto. Šioje kelionėje iš Švedijos į Angliją aš išmokau svarbią pamoką: gyvenimo pokyčiai reikalauja drąsos, o kiekvienas iššūkis yra šansas išsilaisvinti ir tapti tuo, kuo iš tiesų esi.
Vergės Izauros istorija Švedijoje
No comments:
Post a Comment