DORITA IR DIANA. MICHAIL LANDBURG

Micahail Landburg. 

DORITA IR DIANA

  Michailo Landburgo NOVELĖ 

Nepatenkintas tuo, kaip vyko darbas prie koncerto arfai, kompozitorius Robertas Gofas dieną blaškėsi po kambarį, o naktį ilgam likdavo atviromis akimis.

- Dorita, - pasakė jis į telefono ragelį, - mane pykina. 

- Nuo ko? 

- Nuo savęs.

- Žinai, Robertai, ir mane pykina.

- O nuo ko  tave?

- Nuo tavęs gi, Robertai.

- Prašau tave, atvažiuok!

- Tu niekšas, Robertai!

- Gali būti.

- Neabejok! Tu niekšas, o aš – kvailė, kuri  paskui tave bėgioja, sakytum, mergaitė.

- Dorita, tu seniai  jau ne mergaitė.

- Tuo labiau, kaip ir anksčiau – kvailė.

- Žinai, Dorita, anglai galvoja, kad , kai gyveni stikliniame pasaulyje, akmenimis mėtytis netinka. 

- Tą patį sako prancūzai, ir italai, ir serbai. 

- Reiškia, atvažiuosi?

Iš Chaifo Dorita atvažiavo savo senu, panadotu automobiliu “Reno”.

- Užkąsi?- paklausė Robertas Gofas.

- Ne.

- Kavos?

- Ne.

- Tuo atveju, prigulsim...

- Dorita gulėjo ir žiūrėjo į lubas.

- Tu tyli? – paklausė Robertas Gofas. – Apie ką?

- Dorita neatsakė, ir tada Robertas Gofas ėmėsi meilės.

- Kas tau užsisuko?- po to paklausė Dorita. 

- Robertas Gofas  atsikėlė, įsipylė sau vyno ir grįžo į lovą.

- Regis, mane išdavė garsai, - pranešė jis. – Jie manęs vengia. 

Dorita susimąsčiusi   pažvelgė į aukštutiniame lango kampe užsilaikiusį kraštelį gęstančios saulės. - Išgersi su manimi? – paklausė Robertas Gofas.

Dorita neatsakė ir,  įsisupusi į paklodę, šmurkštelėjo į vonią, o Robertas, gurkšnodamas vyną, ėmė įsivaizduoti Doritą kaip jauną mergaitę.

Iš vonios  Dorita atėjo apsirengusi ir atsistojo prie lango. “Seniai ne mergaitė, - pagalvojo apie ją Robertas Gofas. 

- Diena išeina…- prabilo Dorita. – Tuoj saulėlydis. 

- Todėl tu apsirengei?

Dorita atsisuko.

- Važiuosiu prie jūros, - pasakė ji. –pažiūrėti į saulėlydį. 

“ Saulėlydį galima stebėti, žiūrint į mus”, - pagalvojo Robertas Gofas po to, kai Dorita išėjo. 

Jis prisėdo prie rojalio. Sugrojo keletą akordų. Truputį palaukė. Kartėlio jausmas nepaliko. “Pasaulio pabaiga! – pasiguodė jis katei Dianai.  Ta atsakydama plačiai nusižiovavo ir nereikšmingai pažvelgė į jį žaliomis akimis. 

Robertas Gofas pakėlė telefono ragelį, aklai surinko pasitaikiusius skaičius. 

- Ką? – paklausė vyriškas balsas. 

- Šachmatais sugrosim?

- Kas jūs? 

- Kompozitorius Robertas Gofas. 

- Su šachmatais aš nesutariu, - paaiškino vyras. 

- Taigi, bus lygiosios, - pastebėjo Robertas  - Nes aš su garsais nesutariu...

Vyras truputį pagalvojo, o paskui,  staiga sukikenęs, pasidomėjo:

- O  su visu kitu?

- Su  visu kitu  - geriau…  O  jums? 

- Kas man?

- Su kitu?

Vyras pagalvojo dar. 

- Šalia manęs  - ypatinga moteris, - pasakė jis. 

- O mano moteris išvažiavo stebėti saulėlydžio.

- Aišku, - vyras padėjo ragelį. 

“Kokio velnio!”- išsprūdo Robertui Gofui. 

Nepatenkintas jo balsas  sutrikdė katytę Dianą, ir ji , paspaudusi ausis, garsiai nusičiaudė. 

Robertas Gofas išėmė iš šaldytuvo dėžutę sardinių. “Maitinkis!”- pasakė jis Dianai.

- Grįžo Dorita.

- Kaip pasielgė saulėlydis?– paklausė Robertas Gofas. 

Dorita pasižiūrėjo, kaip katė sotinasi sardinėmis, ir pasakė: 

- Eik po velnių, Robertai!

Robertas Gofas  nuėjo į vonią  ir, atsistojęs prieš veidrodį, pagalvojo  apie Doritą, apie saulėlydį , apie pradėtą koncertą arfai.  „M-m-taip!“, ištarė jis ir,  įvertinęs tai, ką  pamatė veidrodyje, palindo po dušo čiurkšle. 

Vanduo –

krito,  

liejosi,

tekėjo.

„Argi ne muzika!?“- pagalvojo Robertas Gofas apie čiurlenantį vandenį. 

Išbėgęs iš vonios, jis prišoko  prie rojalio. 

Kambarį užplūdo –

kalbėjimas, kylantis iš jūros,

kvatojimas išprotėjusių bangų,

virpėjimas ryto rasos,

lašėjimas lietaus ankstyvą rudenį.

Doritai pasirodė, kad Robertas Gofas nusprendė atkurti pasaulinio tvano paveikslą, ir ji,  niūriai šyptelėjusi, pasakė:

- Robertai, tu išprotėjęs! 

- Ir dar niekšas, - atsiliepė Robertas. 

- Tiksliai, dar ir niekšas!- Dorita pačiupo prie sienos paliktą  kelioninę rankinę.  - Aš  išeinu. Daugiau neskambink...

Robertas Gofas palydėjo Doritą iki durų, pasuko raktą, o paskui, priėjęs prie katės Dianos, pratarė: „O tau štai  saulėlydžiai netinka...“

Diana saldžiai nusižiovavo,  o Robertas Gofas,   sugrįžęs prie rojalio, terkštelėjo į klaviatūrą.  

Vertė Leonida KRIŠČIŪNIENĖ