Vergės Izauros istorija Švedijoje. Aldona Grupas

 

Po tėvo mirties jaučiausi lyg nudžiuvęs medis, kurio šakos trupa, o šaknys džiūsta. Mama buvo toli Vokietijoje, tėvo nebebuvo, o mano jau suaugę vaikai liko su buvusiu vyru. Brolis ir sesuo, tuo metu dar studentai, gyveno savo gyvenimus ir aiškiai leido suprasti, kad nenori, jog kiščiausi. Nors šalia buvo artimųjų, jaučiausi visai viena. 

Įsidarbinau parduotuvėje, tačiau darbas buvo sunkus, alinančios 14-15 valandų pamainos išsekino mano kūną ir sielą. Su kiekviena diena jaučiausi vis silpnesnė, sveikata blogėjo, o nuolatinė įtampa atnešė depresiją, nemigą ir vis stiprėjančią baimę. Galiausiai, nebeištvėrusi, išėjau iš darbo, tikėdamasi bent šiek tiek pailsėti. Tačiau pinigai tirpo lyg pavasarinis sniegas, o gyvenimo prasmė atrodė tolsta kaip miražas.

Tuomet likimas įsikišo – sutikau pažįstamą, kuri jau kurį laiką dirbo Švedijoje, valė namus po statybų. Išsikalbėjome, ir aš jai pasiguodžiau, kad mano gyvenimas beprasmis, kad nebeturiu nei tikslo, nei kur užsikabinti. Ji pasiūlė man atvykti į Švediją dirbti kartu – ten visada reikėjo darbo rankų, nes darbas buvo sunkus, fizinis, o darbuotojai dažnai keisdavosi. Šia mintimi užsikabinau kaip paskutine vilties gija.

Surinkusi paskutinius pinigus, nusipirkau bilietą į keltą ir išvykau į Švediją. Buvo ruduo. Kai atvykau į uostą, oras buvo šaltas ir drėgnas – rudeniška migla sklido tarp medžių, o jūros vėjas tvyrojo šaltyje, lyg norėdamas įsismelkti gilyn į kaulus. Lietus purškė taip smulkiai, kad atrodė, jog oras tiesiog alsuoja drėgme, prasiskverbdamas į kiekvieną rūbo plyšelį. Atėjusi į sutartą vietą, nepamačiau savo draugės. Atsisėdau ant lagaminų ir svarsčiau: „Ką dabar daryti, jei ji nepasirodys? Aš čia viena, kalbos nemoku – nei švedų, nei anglų.“ Kiekviena laukimo minutė buvo tarsi amžinybė.

Galiausiai ji atvyko, atsiprašė, kad pavėlavo, ir nuvežė mane į namą, kuriame turėjau gyventi. Mano naujieji namai buvo paprasti ir šiek tiek nejaukūs – mažas kambarėlis su čiužiniu ant

grindų, be spintos ar jokio kito baldo. Visi mano daiktai liko lagaminuose, kurie tapo mano vieninteliais „stalčiais“. Mane apgyvendino kartu su kita moterimi, kuri taip pat dirbo valytoja. Ji buvo žema, tvirto sudėjimo, o jos akys turėjo kažkokį šaltą blizgesį, kuris kartais atrodė kaip susitaikymas, o kartais – kaip slaptas priekaištas. Jos veidas dažnai būdavo užkietėjęs nuo nuovargio, o jos balsas buvo sausas, be užuojautos, kai bandydavome kalbėtis.

Darbo sąlygos buvo sunkios – kasdien gaudavau adresus, kuriuos turėdavau pasiekti savarankiškai, ir ten valydavau namus po statybų. Darbo diena trukdavo iki begalybės, įskaitant keliones pirmyn ir atgal. Niekas nesivargino prašyti mano dokumentų ar sudaryti darbo sutarties. Kai kartą pasiteiravau, kodėl taip yra, atsakymas buvo griežtas: „Neklausk tokių dalykų. Džiaukis, kad gauni algą.“ Atrodė, kad visi čia laikosi nerašyto susitarimo – niekas nekelia klausimų, o darbas atliekamas tol, kol gali ištverti.

Nors uždirbdavau gerus pinigus, palyginus su atlygiu Lietuvoje, Švedija buvo brangi šalis. Didžioji dalis uždarbio iškeliaudavo maistui ir kelionėms. Kiekvieną trečią mėnesį grįždavau namo trumpam poilsiui ir tada vėl važiuodavau atgal. Tuo metu vaikai gyveno su buvusiu vyru, o mano susitikimai su jais dažnai būdavo apkartinti jo priekaištų ir pažeminimų. Kiekvieną kartą, kai tik atrodė, jog gyvenimas pagerėja, šis skausmas vėl išlįsdavo į paviršių.

Namuose Švedijoje viskas atrodė laikina ir svetima. Kambariokė, su kuria dalijausi kambarį, dažnai būdavo tyliai susikaupusi arba atrodydavo lyg užsidariusi savo pasaulyje. Tarp mūsų visuomet jautėsi tam tikra įtampa – ji dažnai darydavo pastabas dėl mano tvarkos ar vėlyvo grįžimo iš darbo. Kartą, kai po sunkios darbo dienos grįžau vėlai, pavargusi ir sušalusi nuo šalto rudeniško lietaus, radau ją sėdinčią ant čiužinio su kandžiu žvilgsniu. „Ar tu bent pagalvoji, kad čia yra ir kitas žmogus?“ – paklausė ji, lyg laukdama mano atsiprašymo. Širdyje jutau, kaip jos šaltumas tampa dar viena našta, kurią tenka vilkti ant savo pečių.

Kiekviena diena darbe buvo iššūkis. Dažnai dirbdavau net po 14 valandų, valydama statybinį dulkėtį ir nešvarumus, kurie tarsi prilipdavo prie mano odos. Kiekvienas valymo judesys buvo ne tik fizinis, bet ir psichologinis – lyg bandymas nuplauti ne tik statybų dulkes, bet ir savo vidinį purvą, savo pačios skausmą. Nepaisant to, kad dirbau tiek daug, man vis dažniau kildavo klausimų, ar iš tiesų verta aukoti savo sveikatą už pinigus. Nugaros skausmas ir nuovargis tapo nuolatiniais mano palydovais, o ilgainiui pradėjau jausti, kad sveikata vis labiau prastėja.

Gyvendama Švedijoje vis dažniau bendraudavau su drauge Londone per „Skype“. Mūsų pokalbiai tapo mano mažais langais į laisvės pasaulį, kuriame vis dar buvo viltis ir galimybė rasti kažką geresnio. Vieną vakarą, kai pasakojau apie nuovargį ir sveikatos problemas, draugė pasiūlė man atvykti į Londoną. Ji pažadėjo padėti surasti legalią darbo vietą ir gyvenamąją vietą. Anglija tuo metu priklausė Europos Sąjungai, tad galėjau legaliai dirbti ir gyventi. 

Netrukus paskambinau vyresniajam sūnui pasitarti dėl šio sprendimo. Jis su džiaugsmu pritarė mano ketinimui grįžti arčiau šeimos ir pasisiūlė padėti parsigabenti daiktus iš Švedijos. Tada supratau, kad mano trijų metų „vergystė“ Švedijoje pagaliau baigėsi. Palikdama šią šalį, kur drėgni rudenys man visada kėlė melancholiją, jautėsi lyg atsisveikinčiau su kieta, šalta žiema, kuri pagaliau nusileidžia, suteikdama kelią pavasariui. 

Grandinės kurios spaudžia