Vieną lietingą rudens vakarą, kai Vilniaus senamiestį apgaubė tirštas rūkas, jauna menininkė Ema vaikštinėjo siaurais grindinio takeliais. Jos drobės liko tuščios jau kelis mėnesius – įkvėpimas lyg išgaravo, o mintys apie kūrybą vis dažniau blaškėsi į šoną. Beprasmiškai klaidžiodama, Ema užklydo į mažą, beveik nepastebimą galeriją, kurios duris puošė išblukusi lentelė „Amžinieji vaizdai“.
Galerijoje degė vos kelios blausios lemputės, o už prekystalio sėdėjo senolis su akiniais, kurių stikleliai žibėjo kaip žvaigždės. Be žodžių, jis linktelėjo Emai, lyg laukdamas jos jau daugybę metų.
Galerijos viduje buvo tik vienas paveikslas – didžiulė drobė, vaizduojanti sodą su senovine altana. Sodo takeliais vaikščiojo siluetai – jie buvo gyvybingi, lyg tikri žmonės, įkalinti paveiksle. Prie drobės prisiartinusi Ema pajuto keistą trauką – paveikslas atrodė pažįstamas, nors niekada anksčiau jo nebuvo mačiusi.
„Ar žinote šio paveikslo istoriją?“ – paklausė Ema senolio.
„Tai daugiau nei paveikslas,“ – paslaptingai atsakė vyras. „Tai durys.“
Ema nusišypsojo, manydama, kad tai tik menininko alegorija. Bet kai ji žengė dar arčiau, drobė staiga virto skaidria – sodo kvapas ir paukščių čiulbesys užliejo kambarį. Prieš tai buvę siluetai, atrodė, sustingo ir ėmė stebėti Emą.
„Jei įžengsi, kelio atgal gali nebebūti,“ – perspėjo senolis.
Bet Ema jau nebebuvo tikra, ar tai tik pokštas. Ją užvaldė smalsumas, tarsi visas pasaulis liko už nugaros. Ji ištiesė ranką ir žengė žingsnį į sodą.
Pirmasis pojūtis buvo ramybė – sodo spalvos buvo sodresnės nei bet kur realybėje, oras – šiltesnis, o paukščių balsai – lyg giesmė. Siluetai artėjo prie Emos, kiekvienas nešinas keista gėle ar vaisiumi.
„Sveika sugrįžusi, Ema,“ – tarė vienas iš jų.
„Sugrįžusi?“ – nustebo ji.
Pasirodo, paveikslas saugojo sielas tų, kurie kažkada buvo jį tapę. Ema suprato, kad ir pati yra kažkada jame buvusi, tačiau grįžo į tikrovę su užduotimi – iš naujo atrasti kūrybos džiaugsmą. Bet dabar ji buvo vėl priimta į paveikslo pasaulį, kur laikas neegzistavo.
Tačiau už durų, likusių už jos nugaros, senolis lėtai užgesino galerijos šviesas ir užrašė naują vardą ant lentelės: „Emos sodas“.
No comments:
Post a Comment