1 dalis
Šiandien važiuoju į
Lesterį. Ten susitiksiu su Oksana – kartu aplankysime Vincento van Gogo
paveikslų parodą. Bet kaipgi aš praleisiu progą pasimatyti ir su Brigita. Ji yra
online knygyno karalienė – prekiauja lietuviškomis knygomis. Darbas ne
iš lengvųjų. Džiaugiuosi, kad jos knygyne yra ir mano knygų. Brigitos dėka
didėja mano skaitytojų ratas. Mudvi susidraugavome ir dabar džiaugiamės kiekvienu susitikimu.Brigita visada mane sutinka su gėlėmis – tai jau tapo tradicija. Jai pažadėjau
atvežti kelias savo knygas, kurių prašo skaitytojai, ir mažų dovanėlių. Juk Naujieji
metai drakono! Kad pernelyg neatitraukčiau Brigitos nuo darbų, parašiau jai,
kad viską pristatysiu į namus. Knygų karalienė kaipmat atsakė: „Nors ir reikia
pakuoti krūvas knygų, bet nepraleisiu progos susitikti su tavimi. Pasimatykime
mieste.“
Ach, kaip man
paglostė savimeilę. Brigita, tu nuostabi!
Tačiau nepaisant gerų norų, nutinka gyvenimiškų bėdų. Pasirodo, mano automobilio stabdžiai nebenauji, todėl juos reikia pakeisti. Kai stabdau automobilį, jis stoja tarsi tratėdamas. Menkai išmanau apie automobilius, todėl nusprendžiau, kad dėl kažkokių priežasčių įsijungia ABS.
Vyras susitarė su
meistru, kad šis atvyks rytoj, sekmadienį iš ryto, o dabar išleido į Lesterį įspėdamas:
– Būk atsargi.
Gerai, būsiu
atsargi. Pažadėta – įvykdyta. Nors ir netvarkingi stabdžiai, bet važiuoti
privalau. Juk susitinku su man mielomis draugėmis ir dar aplankysiu Vincento van
Gogo paveikslų parodą. Tai kokie gi stabdžiai gali mane sustabdyti?
Automobilyje įsijungiu
navigaciją, o ta rodo, kad kelias į Lesterį uždraustas. Na, čia dabar kas? Manęs
tikrai niekas nesustabdys. Telefone suvedu adresą ir ramiausiai nuvažiuoju į Lesterį.
Tik truputį vėluodama... Dar užtrunku aikštelėje sukdama ratus, kol randu laisvą
vietą automobiliui pastatyti. Kas čia darosi? Ar šiame mieste automobilių
daugiau nei žmonių? Ar čia visi išėjo į miestą tuo pat metu, kai aš atvažiavau?
Tokių minčių pilna galva lekiu susitikti su Brigita. Ir vėl ta pati istorija,
kaip ir praeitą sykį... Nors šįkart susitikimo vietą radau, bet apsisuko galva
beieškant kavinės, kurioje paprastai leidžiame laiką. Teko skambinti draugei...
O, Brigita! Ir vėl
gėlės! Susitikusios džiaugiamės kaip vaikai. Mudvi visada turime apie ką kalbėti.
Vis viena kitą pertraukdamos keičiamės dovanėlėmis, gurkšnojame kavą, ragaujame
pyragaičius ir kalbamės, kalbamės, kalbamės. Apie ką? Na, žinoma, apie naujai
išleistas knygas, autorius, darbą, pasidalijame įžvalgomis apie tai, ką
perskaitėme, papasakoju, ką šiuo metu rašau, ką jau išleidau. Trumpiau tariant,
apie kūrybą.
Besišnekučiuojant
paskambina ir mano draugė Oksana (ji yra dailininkė ir poetė), kuri čia
atvažiavo iš Londono. Tad mums su Brigita tenka skubėti – draugė palydi mane
iki stoties. Mūsų trijulės susitikimas labai jausmingas. Visos džiaugiamės,
fotografuojamės, įrašome vaizdo įrašą.
Mūsų planas paprastas
ir aiškus – van Gogo paveikslų paroda. Brigita mielai sutinka mus palydėti.
Eidamos grožimės miestu, fotografuojamės, šnekučiuojamės. Priėjusios Lesterio
muziejų atsisveikiname su Brigita ir nuskubame, nes laiko liko nedaug.
Iškart puolu pirkti
bilietus, tačiau maloni moteris kasoje pasako:
– Muziejus yra nemokamas.
Nesuprantu... Kaip
nemokamas? Muziejaus tinklalapyje parašyta, kad kainuoja 13 svarų. Tačiau nėra ko
gaišti laiko aiškinantis – dar net geriau, kad nemokamas. Bėgame ieškoti van
Gogo. Sutikusios čia dirbantį simpatišką garbaus amžiaus vyruką, pasiteiraujame,
kur muziejaus pradžia. Jis maloniai mums aiškina, o mes net spirgame iš
nekantrumo. Mandagiai padėkojame jam ir atsiprašome, kad skubame, tada pasileidžiame
bėgte į antrą aukštą. Įlekiame į vieną salę, į kitą… Kur van Gogas? Pamačiusios
kitą darbuotoją, ramiai sėdintį prie durų, pripuolame prie jo klausdamos: „Kur
van Gogas?“ Jis kuo ramiausiai su šypsena atsako:
– Damos, van Gogas yra kitoje vietoje.
Savo telefone Google
Maps parodo, kur mums reikia eiti ir lėtai papasakoja visą maršrutą. Mudvi
padėkojame ir išskubame pas van Gogą. Bet kaipgi galime palikti muziejų
nieko neapžiūrėjusios... Tad užsukame į salę pirmame aukšte, kur randame didžiulę
dinozaurų griaučių ekspoziciją. Išsitraukiu telefoną ir nusifilmuoju: papasakoju,
kur esu, pasveikinu su Naujaisiais kinų metais. Tiesa, iš to jaudulio pamiršau,
kad šie metai drakono, o ne dinozauro...
Taigi, patraukiame
ieškoti galerijos, kurioje viliamės rasti van Gogo paveikslų. Vadovaujamės
žemėlapiu telefone, bet staiga navigacijos programėlė atsisako ką nors mums
rodyti. Pasirodo, baigėsi interneto duomenys. Pradedame klausinėti žmonių, tačiau
niekas negali pasakyti, kur ta galerija. Taip beklausinėdamos prieiname prie
viaduko, kurio apačioje laisvieji dailininkai piešia grafičius. Menininkai darbuojasi
gurkšnodami alkoholį. Oksana jų paklausia, kaip surasti galeriją. Jie vienas
kitą pertraukdami kažką mums sako, bet mes nesuprantame. Vienas iš įkaušusių
dailininkų užlipa ant viaduko ir labai smulkiai bei maloniai nupasakoja, kur
yra galerija. Neįsivaizduoju, kiek kilometrų nuėjome, bet pagaliau suradome... Ne,
ne galeriją, bet bažnyčią, ant kurios sienos nedidelė iškaba – „Vincent van
Gogh“.
O kur įėjimas?
Rodyklė rodo į kairę. Apeiname aplink bažnyčią, per kapines, drumsdamos
velionių ramybę, pagaliau surandame duris. Džiaugsmingai įpuolame į bažnyčią ir
paskubomis išberiame, kad atvykome iš toli aplankyti parodos. Jaunuolis,
sėdintis prie kasos, šypsosi ir ramiai sako:
– Puiku, tik paroda užsidaro po 20 minučių.
Mes apstulbstame – kaip?
Negi tiek ieškojusios ir nepamatysime? Vėl tą patį pakartojame, kad iš toli
atvykome, tačiau jis gūžteli ir paklausia:
– Ką turėčiau padaryti?
Et, taisyklės yra
taisyklės. Išeiname nukabinusios nosis.
Labai pavargau, juk
tiek daug nuėjome! Man
šis atstumas didžiulis iššūkis po kojos traumos, kurią patyriau spalį, bet galiu
pasidžiaugti, kad viską įveikiau. Vaikščiodama sušilau, atsisegiau paltą norėdama
atvėsti ir, matyt, tada mane ir pagavo tas „drakonas“ – peršalimas.
Su Oksana užsukame
į piceriją, suvalgome po picą. Vakare Lesteris spindi nuo gražių spalvingų
šviesų. Dailūs kinų paveikslėliai ant specialių lentų keičia vienas kitą.
Žmonių mieste daugybė, nuotaika – linksma ir šventiška.
Sočios ir nurimusios
grįžtame į Vulverhamptoną pas mane į namus. Mudvi vos įžengus pro duris pasitinka
van Gogo paveikslas „Saulėgrąžos“, kuris kaba ant sienos koridoriuje. Štai mums
ir van Gogo paroda. O kaipgi Naujieji metai? Paminime juos su šampanu. Jaukiai
susėdusios aptariame visus dienos nuotykius...
No comments:
Post a Comment