Kipre lankiausi jau penktą kartą ir kiekvieną sykį Kipras žavi mane vis labiau. Kuo jis mane žavi? Tikrai ne karštu oruo savo dvasia. Istoriniu palikimu, vienuolynais ir legendomis.
Šį kartą noriu papasakoti apie vietą Kipre, kuri man paliko didžiulį įspūdį – Šventojo Neofito vienuolyną netoli Pafoso.
Tai stačiatikių vienuolynas, kurio istorija prasidėjo dar XII amžiuje. Jo įkūrėjas šventasis Neofitas savo rankomis uoloje išskaptavo celę, kurioje gyveno. Sunku įsivaizduoti, kiek tam reikėjo jėgų ir kantrybės.
O kokia nuostabi aplinka! Kalnai, medžiai, gaivus oras ir užburiantys vaizdai. Man labai patiko vienuolyno muziejus, cerkvė ir uoloje įrengtas urvas su bizantiškomis freskomis. Čia išlikę XII–XV amžių sienų tapybos kūriniai, o dalis freskų nutapytos dar 1183 metais. Žiūri ir pagalvoji – kiek amžių jos jau čia!
Vienuolyne yra ir parduotuvė. Joje galima rasti įvairių su vienuolynu susijusių daiktų: ikonų nuo mažyčių iki didelių, žvakių, maldos karoliukų, kvapnių aliejų. Buvo net granatmedis su vaisiais!
Man patinka miros kvapas, todėl šį kartą nepraleidau progos jos nusipirkti. Išsirinkau du buteliukus su skirtingais kvapais. Kvapas gal kiek stiprokas, tačiau ilgai laikosi ant odos.
Iš šio vienuolyno parsivežiau ir kvapnių buteliukų, ir gražių prisiminimų. Neofito vienuolynas – viena tų Kipro vietų, apie kurias norisi papasakoti kitiems.
O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas!
Išėjome iš viešbučio ir ramiai ėjome link uosto – šiandien plaukiame į Helsinkį. Ir staiga pačioje Talino širdyje pamatėme, kad kažkas vyksta: išsirikiavę gražiai uniformuoti kariškiai, daug apsaugos, televizijos kameros, fotografai...
Aišku, sustojome. 😊
Netrukus prasidėjo oficiali ceremonija ir tik tada supratome, kad visai netikėtai pataikėme į Islandijos prezidentės Halla Tómasdóttir valstybinio vizito renginį!
Islandijos prezidentė šiandien atvyko į Estiją, o jos vizitas sutampa su ypatingu laiku – Estija mini 35-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.
Vakar su gide vaikščiojome po Taliną ir klausėmės istorijų apie karalius, danus, švedus, senąjį Revelį... O šiandien eidami į laivą netikėtai pamatėme jau šiandien kuriamą istoriją.
Štai už ką aš taip mėgstu keliones. Gali viską suplanuoti, bet patys įdomiausi dalykai kartais nutinka visiškai neplanuotai. ❤️
Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų 😮
Šiandien Taline išgirdau neįtikėtiną istoriją.
Pasakojama, kad po karo vienas švedų karininkas pasiliko Revelyje – taip anuomet buvo vadinamas Talinas. Gyveno plačiai, skolinosi nemažai, o kai atėjo jo gyvenimo pabaiga, paaiškėjo viena problema – liko nesumokėtos skolos.
Tuo metu mieste galiojo tvarka: kol artimieji neatsiskaitys už mirusiojo skolas, jo laidoti negalima.
Tačiau karininko skolų niekas taip ir neatėjo sumokėti. Jo karstas buvo nuleistas į bažnyčios rūsį... ir ten apie jį tiesiog pamiršo.
Šimtui metų!
Po šimto metų bažnyčioje dirbęs apsukrus sargas prisiminė pasakojimą apie karininką ir nusileido į rūsį. Ten rado karstą, o jame – puikiai išsilaikiusią mumiją! Pasakojama, kad kūnas išliko dėl rūsyje buvusios druskos – juk Talinas kadaise buvo svarbus druskos prekybos miestas.
Ir čia prasideda pati smagiausia istorijos dalis. 😄
Sargas iškėlė karstą su mumija ir pradėjo ją už pinigus rodyti lankytojams, kartu pasakodamas karininko istoriją.
Verslas, matyt, sekėsi neblogai, kol apie jį sužinojo miesto valdžia. Mumija iš sargo buvo atimta, o švedų karininkas pagaliau deramai palaidotas.
Praėjus maždaug 100 metų po savo mirties.
Vaikštai po Taliną, žiūri į senas bažnyčias ir net neįsivaizduoji, kokias istorijas slepia jų rūsiai. 😊
Rugpjūčio 2 dieną Peterborough mieste įvyko nuostabus susitikimas su lietuvių bendruomene. Man labai džiugu, kad į renginį susirinko ne tik vietos gyventojai – svečių sulaukėme net iš Oksfordo. Tai dar kartą parodė, kad menas, literatūra ir bendri kultūriniai projektai gali sujungti žmones, gyvenančius skirtinguose Jungtinės Karalystės miestuose.
Susitikimo metu vyko paveikslų paroda, kurioje buvo eksponuojami Reinoldo Šidlausko, Rasos Ušackienės, Audronės Lamb ir Oksanos Zhukovos darbai. Kiekvienas menininkas yra skirtingas, turi savitą braižą ir savo pasakojimą, todėl paroda buvo spalvinga ir įdomi.
Po pusryčių pirmiausia sustojome Long Itch Diner. Manėme, kad tai tiesiog mūsų susitikimo vieta, tačiau netrukus supratome, jog čia renkasi baikeriai.
Tą rytą jų buvo apie trisdešimt. Motociklai – vienas už kitą gražesni, tačiau labiausiai dėmesį patraukė ne jie, o jų šeimininkai.
Dauguma baikerių buvo garbaus amžiaus. Vienas vyras vaikščiojo su lazda, kurią pritvirtintęs prie motociklo nulėkė kaip vėjas. Kitas buvo gerokai susikūprinęs, bet užsėdo ant savo baiko ir išvažiavo lyg niekur nieko. Moterys taip pat atrodė laimingos, pasitikinčios savimi ir besimėgaujančios kelione. Visi vilkėjo baikerių aprangą ir atrodė tikrai įspūdingai.
Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad Anglijoje dažnai matau vieną gražų dalyką – žmonės neatsisako savo pomėgių vien todėl, kad bėga metai. Jie keliauja, susitinka su bendraminčiais, džiaugiasi tuo, kas jiems patinka.
Vėliau nuvykome į The Blue Lias pubą prie upės. Šalia įrengta karavanų aikštelė, todėl čia netrūksta poilsiautojų. Tą dieną atvažiavo ir senovinių automobilių mėgėjai. Pasirodo, pubo šeimininkas yra sukaupęs nedidelę senovinių automobilių kolekciją. Pamatėme įspūdingų automobilių, senovinę degalinės kolonėlę ir daug kitų įdomių eksponatų.
Ši diena dar kartą priminė, kad gyvenimas nesustoja sulaukus tam tikro amžiaus. Jei tik yra noro, visada galima keliauti, atrasti, susitikti su žmonėmis ir džiaugtis tuo, kas teikia laimę.
Grįžę namo užkūrėme kepsninę ir dar ilgai dalijomės savaitgalio įspūdžiais.
Kartais didžiausias įkvėpimas ateina ne iš garsių žmonių, o iš tų, kurie tiesiog gyvena taip, kaip jiems patinka.
Šį savaitgalį su draugais išvykome švęsti draugės gimtadienio į Hellidon Lakes Golf & Spa Hotel.
Kaip tik tuo metu viešbutyje vyko didelės golfo varžybos. Buvo atvykę dalyvių ir svečių iš JAV bei kitų šalių. Prisipažinsiu – apie golfą žinau labai nedaug. 😊 Sėdėjome balkone kartu su kitais žiūrovais ir, nelabai suprasdami, kas vyksta, plojome tada, kai plojo visi.
Kai susirinko visa mūsų kompanija, patraukėme į SPA. Ten buvo neįtikėtinai ramu – dauguma žmonių stebėjo varžybas, todėl baseinas ir pirtys buvo beveik tušti. Mėgavomės ramybe, atsipalaidavome ir tiesiog puikiai pailsėjome.
Po SPA mūsų laukė vakarienė restorane. Viskas buvo aukščiausio lygio – aptarnavimas, maistas ir nuostabus vaizdas pro langą į ežerą, šalia kurio vis dar žaidė golfo entuziastai. Maloniai nustebino ne tik skanus maistas, bet ir tikrai didelės porcijos.
Vakare pasveikinome draugę su gimtadieniu, daug juokėmės, kalbėjomės ir džiaugėmės, kad kartais tereikia gero laiko kartu, jog pasijustum pailsėjęs.
Ryte mus pasitiko gaivus oras po lietaus. Po sočių pusryčių leidomės tyrinėti apylinkių. Ir net nenumanėme, kiek įdomių atradimų mūsų dar laukia...
Sekmadienį su Marina išvažiavome ieškoti gražių vietų vaizdo įrašui filmuoti.
Užkopėme ant Barr Beacon kalvos, nuo kurios iš vienos pusės matyti Birmingemas, o iš kitos – Volverhamptonas. Istoriškai tai yra švyturio (signalinio aukuro) vieta, kurioje, gresiant puolimui arba švenčių progomis, būdavo uždegami laužai. Aplinkui – nuostabi gamta: tiek daug medžių, primenančių Lietuvą – ąžuolai, beržai, šermukšniai ir net nedidelis pušynėlis.
Ruošdamos filmuoti „Tarp dviejų žemių", vėl susidūrėme su savotišku gamtos ženklu – kalva, stovinčia tarp dviejų miestų. Juk aš esu iš Volverhamptono, o Marina – iš Birmingemo. Sutapimas? O gal ne.
Oras buvo puikus, nuotaika – taip pat. Nufilmavome vaizdo įrašą, ramiai pasivaikščiojome ir tiesiog pasidžiaugėme vasaros žaluma.
Gamta visada pripildo gerų emocijų. Grįžome pasikrovusios – ne tik energija, bet ir ta tylia vasaros ramybe, kurią taip norisi išsaugoti.
Kai balandžio pabaigoje buvau Batumyje, nutiko vienas labai juokingas atsitikimas. Kelionėse dažnai pasitaiko įvairių anekdotinių situacijų, ir ši buvo viena iš jų.
Su Antonina lankėmės Batumio botanikos sode. Nuostabiai praleidome dieną, tačiau vakare jau buvome gerokai pavargusios – sodas toks didžiulis, kad jį apeiti reikia nemažai jėgų. Nusprendėme grįžti į miestą.
Kadangi išėjome ne ten, kur stoja miesto autobusai, teko ieškoti privataus taksi. Batumyje žmonės labai paslaugūs, ir šį kartą mums pasitaikė malonus jaunas vairuotojas. Susitarėme dėl kainos, įsėdome ir išvažiavome.
Važiuodama gėrėjausi Juodosios jūros pakrante. Kartkartėmis pažvelgdavau į vairuotoją ir pastebėjau keistą dalyką – jis vis persižegnodavo.
Pirma mintis buvo gana netikėta. „Kodėl jis taip daro? Gal nelabai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir meldžiasi, kad laimingai pasiektume tikslą?“
Prisipažinsiu, net pradėjau atidžiau stebėti kelią. Tačiau vairuotojas važiavo ramiai ir užtikrintai. Jokių pavojingų situacijų nebuvo.
Netrukus pažvelgiau į dešinę ir pamačiau bažnyčią. Kaip tik tuo metu vairuotojas vėl persižegnojo.
Po kelių minučių pravažiavome dar vieną bažnyčią – ir istorija pasikartojo.
Tuomet viskas tapo aišku. Jis tiesiog buvo tikintis žmogus ir kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnodavo.
Laimingai grįžome į miestą, padėkojome vairuotojui ir išsiskyrėme.
Tačiau istorija tuo nesibaigė.
Jau eidama gatve pamačiau moterį, kuri ruošėsi pereiti perėją. Ir staiga... ji taip pat persižegnojo. „Nejaugi taip baisu pereiti gatvę?“ – nusijuokiau mintyse.
Bet jau kitą akimirką prisiminiau taksi vairuotoją ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę.
Ten stovėjo už skvero buvo Batumio katedra.
Tą akimirką supratau, kaip lengva neteisingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, kai nežinai jų tradicijų ir papročių.
Kelionės moko ne tik pažinti naujas vietas. Jos moko suprasti žmones. O kartais – ir nuoširdžiai pasijuokti iš savo pačių skubotų išvadų.
Šiaurės
Airijoje yra vietų, kur laikas tarsi sustoja. Aplankiau vieną iš jų.
Atvykau į
vieną paslaptingiausių Šiaurės Airijos kampelių – akmenų ratą, kuris čia stovi
jau tūkstančius metų. Manoma, kad šios struktūros sukurtos prieš maždaug
keturis tūkstančius metų, tačiau iki šiol nėra visiškai aišku, kam jos tarnavo
– astronominiams stebėjimams, apeigoms ar bendruomenės susibūrimams.
Stoviu
ten, kur žmonės stovėjo prieš keturis tūkstančius metų. Kai kurios paslaptys
taip ir lieka neatskleistos. Kiekvienas akmuo saugo savo istoriją – vienos
užrašytos knygose, kitos perduodamos iš kartos į kartą, o kai kurios tiesiog
tyli.
Beaghmore
akmenys priminė man, kad ne viską gyvenime reikia suprasti. Kai kurios
paslaptys išlieka gražios būtent todėl, kad lieka paslaptimis.
Giant's
Causeway
Kai
kurios vietos paliečia ne tik akis, bet ir sielą – atrodo, lyg priklausytų
kitam pasauliui.
Giant's
Causeway – viena įspūdingiausių vietų, kokias esu mačiusi savo gyvenime.
Stovėdama ant šių akmenų supratau, kodėl čia gimė legendos. Airių padavimai
byloja, kad šį stebuklą pastatė milžinas Finn McCool. Mokslas siūlo savą
versiją. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti nei faktais, nei
žodžiais.
Vėjas nuo
Atlanto. Bangų garsas. Tūkstančiai metų istorijos. Ir jausmas, kad stovi
vietoje, kur pati gamta sukūrė kažką nepaprasto.
Per
daugelį kelionių mačiau daug gražių vietų – bet Giant's Causeway paliko
ypatingą įspūdį mano širdyje.
„Titanic Belfast" – tai ne tiesiog muziejus, o emocinga kelionė laiku. Vieta, kur atgyja legendinio laivo istorija – nuo pirmųjų statybų tame pačiame doke iki tragiškos nakties vandenyne.
Įspūdinga architektūra, interaktyvios ekspozicijos ir nepamirštama atmosfera. Tyrinėjame atkurtas laivo erdves, smulkiausias detales ir giliau žvelgiame į šią neįtikėtiną, tačiau tragišką istoriją.
Grįžau namo iš Vokietijos ir mano širdis iki kraštų užpildyta pačiomis džiaugsmingiausiomis emocijomis. Tai buvo tiesiog nuostabi savaitė! Šį kartą ne tik mėgavausi Frankfurto šurmuliu, bet ir aplankiau dar penkis nuostabius, mažus, jaukius miestelius, kurių kiekvienas paliko dalelę savo magijos.
Žiūriu į nufilmuotus vaizdus, atrinkinėju nuotraukas ir suprantu vieną dalyką – aš tiesiog myliu Vokietiją. Ir ši meilė trunka jau daugiau nei tris dešimtmečius.
Varėna, Šeduva, Šiluva – kelionės, pripildytos kultūros, gamtos ir dvasios
Toliau tęsėsi mūsų pažintinės ir įkvepiančios kelionės po Lietuvą. Kiekviena stotelė turėjo savo dvasią, savo pasakojimą – nuo meninio paveldo iki dvasinio susikaupimo.
Senoji Varėna ir Varėna – M. K. Čiurlionio dvasios lopšys.
Tai miestas, kuris tarsi gyvena Čiurlionio prisiminimu – ne tik muziejuje, bet ir visoje miesto atmosferoje jauti tą subtilią, kūrybos prisodrintą aurą. Grožėjomės dailininko paveikslais, sustojome prie jo minčių, kurios, nors parašytos prieš 150 metų, skamba stulbinamai aktualiai ir šiandien. Labiausiai įsiminė viena iš jų:
„Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės giros paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių...“
Tiek paprasta, tiek gilu – tarsi kvietimas sustoti, pajusti, klausytis pasaulio širdies ritmo.
Po Varėnos mūsų kelias vedė į Šeduvą, kur pasimėgavome skaniais pietumis jaukiame ir istorijos dvelksmo kupiname Šeduvos malūne. Tai buvo trumpa, bet maloni stotelė, kurioje jaukumas, bendrystė ir skanus maistas tapo maloniu poilsio tašku.
Ir pagaliau – Šiluva, viena svarbiausių dvasinių vietų Lietuvoje. Lankėmės Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje, kur jautėsi ypatinga ramybė. Tai vieta, kur kiekvienas žodis, kiekviena mintis nusėda giliau. Šiluvoje sustojome ne tik fiziškai – bet ir dvasiškai. Įsiklausėme, pabuvome tyliai, patyrėme tą ypatingą tylą, kuri gydo labiau nei bet kokie žodžiai.
Visa ši kelionė priminė vieną iš mano mėgstamų Čiurlionio minčių:
„Pasaulis – tai didžiulė drobė, kurioje paliekame savo žymę.“
Ar ne nuostabūs žodžiai? Kiekviena patirtis, kiekvienas pokalbis, kiekviena aplankyta vieta tampa tarsi spalva mūsų gyvenimo paveiksle. Ir kuo daugiau šviesos, širdies ir įkvėpimo – tuo gražesnė mūsų palikta žymė pasauliui.
Kelionės po Lietuvą su menininkėmis – atradimai iš naujo
Po parodos Seime ir Telšių renginių turėjome dar vieną gražią galimybę – praleisti laiką kartu su menininkėmis, atvykusiomis iš Jungtinės Karalystės pristatyti savo kūrybos Lietuvoje. Stengiausi, kad ši kelionė joms būtų ne tik kultūrinė patirtis, bet ir tikras pažinimo džiaugsmas – o kartu ir man pačiai tai buvo atradimų laikas. Kartais tenka išvykti gyventi svetur, kad grįžus pradėtum iš naujo atrasti savo kraštą – tą, kurį lyg ir pažinojai, bet kuriame vis dar slepiasi stebuklų.
Pirmoji mūsų kelionė vedė į Merkinės piramidę – ypatingą dvasinės ramybės vietą, kuri paliko gilų įspūdį.
Pakeliui stabtelėjome Birštone. Pietūs Birštone. Nors mus lydėjo lietus, jis nė kiek nesugadino nuotaikos – net ir pro lietaus lašus šis kurortas atsiskleidė visa savo žaluma, ramybe ir išskirtiniu grožiu. Pasivaikščiojimas šlapiomis gatvėmis, gėrintis upės vingiais ir išpuoselėtais parkais, tapo tarsi nedidelis ritualas – įsižeminimo, sulėtėjimo.
Kelias toliau vinguriavo tarp didingų Lietuvos miškų, lydėjo mus žaluma ir tyla – iki pat Merkinės. Atvykus į piramidę ir kupolą, likome be žado – gamta, architektūra ir energija čia susilieja į vieną stebuklingą patirtį. Mus ypač sužavėjo garsas kupolo viduje. Pirmą akimirką nesupratau – iš kur sklinda ta skaidri, dangiška giesmė? Pasirodo, tai šeimininkų sūnus Povilas giedojo gyvai, o akustika darė stebuklus – skambėjo tarsi per garsiakalbius, nors viskas buvo natūralu ir gyva.
Vėliau vaikščiojome po aplinką, kalbėjomės su šios vietos šeimininke, kuri pasidalino įdomia piramidės atsiradimo istorija. Viskas atrodė tarsi iš kito pasaulio – gamta, ramybė, bendrystė, tarsi būtų laikas sustojęs. Tai buvo viena iš tų vietų, kur norisi sugrįžti ne kartą.
Liepos 10 d. – Kelionė į Žemaitiją: NVO sąšauka „Žemaitija mona brongi“
Vos spėjus atsikvėpti po jaudinančios parodos Seime, liepos 10 dieną leidomės į kitą ne mažiau svarbią ir širdžiai brangią kelionę – į Telšius, į jau trečią dešimtmetį gyvuojančią NVO sąšauką „Žemaitija mona brongi“. Šių metų sąšauka vyko Buožėnuose ir džiugino visus bendruomeniškus žmones gausiomis edukacijomis, meniniais pasirodymais ir – žinoma – žemaitiškais gardėsiais.
Šis renginys – tai ne tik bendruomenės šventė, bet ir gyvas įrodymas, kad susiklausymas, operatyvus reagavimas ir pagarba vienas kitam sukuria ypatingą šilumos lauką, kuriame kiekvienas jaučiasi svarbus. Tą dieną patyriau daug jaudinančių akimirkų – man buvo įteikti net trys apdovanojimai!
– Telšių miesto seniūnijos seniūnaičių sueigos „Žemaitiška dėkavonė“ – už nuoširdų bendradarbiavimą,
– Lietuvos Respublikos Seimo narės Agnės Jakavičiūtės–Miliauskienės Padėka,
– Garbės nario vardas ir liudijimas iš NVO „Telšių bičiulių rato“.
Šios dovanos ir įvertinimai buvo netikėti ir labai jaudinantys. Nuoširdžiai dėkoju nenuilstamai, nepaprastai žaviai ir įkvepiančiai „Bičiulių rato“ įkūrėjai ir puoselėtojai Valei Beržienei – jos energija, atsidavimas ir šiluma kuria tikrą bendrystės stebuklą. Taip pat esu labai dėkinga Genovaitei Šliogerienei – už ilgametę draugystę, tikėjimą mano idėjomis ir nuolatinį palaikymą. Juk būtent nuo jos viskas ir prasidėjo – nuo pirmojo mano knygos pristatymo Telšių miesto senelių namuose, kuriems ji vadovavo.
Šios dienos šiluma ir dėkingumo kupini žvilgsniai liks atmintyje dar ilgam.
Išaušo gražus, saulėtas šeštadienio rytas.
Pasitarę su vyru, nusprendėme šiemet Velykas sutikti kitaip – keliaudami po Herefordšyrą. Tai ne taip jau toli nuo mūsų namų – tik dvi valandos kelio automobiliu.
Apie šį kraštą daug buvome girdėję iš draugų, tad pagaliau nusprendėme ir patys pažinti šias vietas.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️ Dienos pasakojimas
Kelionė buvo lengva ir maloni – graži diena, saulė, švelnus pavasario kvapas ore.
Pirmasis mūsų sustojimas – Croft pilis.
Tai puikiai išsilaikęs dvaras, dabar veikiantis kaip muziejus. Vaikščiodami po rūmus, grožėjomės išlaikytais senųjų laikų kambariais, gausybe paveikslų ir istorine atmosfera.
Įdomu buvo pažvelgti į didžiulį šeimos genealoginį medį, kurio pradžia siekia 1055 metus, o paskutinis įrašytas palikuonis gimė 2022-aisiais.
Arklidėse buvo įrengta paveikslų galerija, kurioje tądien vyko paroda „Ghost Tree“ (Medžiai vaiduokliai).
Atmosfera čia buvo tamsi ir truputį niūri – paveiksluose vaizduojami mirę arba mirštantys medžiai. Pasidarė nejauku net filmuoti ar fotografuoti.
Vėliau pasukome į pilies sodus. Ten žydėjo obelys ir kitos pavasario gėlės – tarsi švelni gamtos šypsena po tamsių paveikslų įspūdžių.
Po šios ramios popietės nuvažiavome į Leominsterį – mielą anglišką miestelį su gražia Tudoro stiliaus architektūra.
Pasivaikščioję senamiesčio gatvelėmis, pajutome alkį ir susiradome jaukų restoranėlį vėlyviems pietums.
Kelionę tęsėme į taverną Three Horse Shoes (Trys pasagos), įsikūrusią tarp Leominsterio ir Herefordo.
Čia apsistojome nakčiai. Mažas, jaukus viešbutėlis ir baras, švara, ramybė ir malonūs šeimininkai šiltai mus pasitiko. Išgėrėme pintą alaus, pasimėgavome vakaro jaukumu ir sugulėme į minkštas lovas, kupini laukimo.
Velykinė kelionė. Hay-on-Wye ir Herefordas
🌞🌞🌞 Įžanga į dieną
Rytas išaušo nuostabus – pro langą mus budino švelni saulė, kviesdama į naują kelionės dieną.
Papusryčiavę leidomės į kelią, kupini laukimo, ką šiandien pamatysime.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️ Dienos pasakojimas
Mūsų maršrutas vedė į Hay-on-Wye – miestelį, apie kurį dar nebuvome girdėję tiek daug, bet jis paliko stiprų įspūdį.
Kelias driekėsi per didžiules kalvas, žalias pievas, pilnas avių su mažais ėriukais. Kelias kilo ir leidosi nuo vienos kalvos ant kitos, o pakeliui kartkartėmis sustodavome mažuose bažnytkaimiuose pasigrožėti senomis, architektūros šedevrais tapusiomis bažnyčiomis.
Pasiekę miestelį, pastebėjome Velso vėliavą – pasirodo, mes atsidūrėme jau Velse! Herefordšyras ribojasi su Velsu, ir čia akivaizdžiai jaučiama kitokia architektūra bei nuotaika.
Hay-on-Wye mus nustebino užrašu: „Pirmasis pasaulio knygų miestas“. Eidami toliau įsitikinome – tai tikra tiesa!
Kiekviename žingsnyje – knygynai, kavinės su knygų lentynomis, netgi Poezijos knygynas poetams ir poezijos mylėtojams. Užsukome ir į natūralių akmenų parduotuvę, kur taip pat radome lentyną su knygomis.
Saulė švietė visą dieną, o miestelis spindėjo visu savo grožiu. Tai buvo puikus laikas knygų mylėtojų mekoje.
Po įspūdžių Hay-on-Wye miestelyje, pietauti nutarėme važiuoti į Herefordą.
Atvykę į Herefordą pirmiausia užsukome į restoraną „Istanbul“, kuris priminė mums neseniai patirtus įspūdžius Stambule. Maistas buvo gardus, o prisiminimai – dar saldesni. Sotūs ir laimingi leidomės pažinti patį miestą.
Herefordas – taip pat žavingas miestas, su būdinga Tudorų architektūra ir ypatinga istorine atmosfera.
Aplankėme įspūdingą Herefordo katedrą, vieną seniausių Anglijoje – jai daugiau kaip 1300 metų. Dalyvavome mišiose, pajutome ypatingą prisilietimą prie senųjų laikų.
💛💛💛 Mintys po Velykų kelionės
Tai buvo nepaprastos Velykos – kupinos šilumos, naujų atradimų, istorijos kvėpavimo ir saulėtų akimirkų.
Širdyje liko prisiminimai apie žaliuojančias kalvas, knygų miestą, senąsias bažnyčias ir jaukius Velykų rytus kelyje – pakeliui su šypsena.
Kartais miestai užburia iš pirmo žvilgsnio – savo atmosfera, spalvomis, kvapais ir tuo neapčiuopiamu jausmu, kuris lieka širdyje ilgam. Baris buvo būtent toks.
Po dienų, kupinų nuotykių ir naujų įspūdžių, šis Italijos miestas pasitiko mus švelniu Viduržemio vėju, kvepiančiu jūra ir senove. Nebuvo triukšmingos minios, jokios skubos – tik ramus žingsniavimas siauromis gatvelėmis, istorijos dvelksmas ir saulė, kuri vis išlįsdavo iš debesų tarsi norėdama pasveikinti mus.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️
Dienos pasakojimas
Šiandien mūsų laivas prisišvartavo Bario miesto uoste. Po pusryčių išėjome į miestą. Oras buvo permainingas – dangų dengė debesys, truputį lynojo, tačiau vis pasirodanti saulė žadėjo gražią dieną.
Baris – nuostabus Italijos miestas prie Viduržemio jūros. Jis man priminė Veneciją ir Florenciją. Visi Italijos miestai turi savitą šarmą: siauros gatvelės, aukšti namai su mažais balkonėliais, gėlės ant palangių, jaukios kavinukės ir žavingai išlaikyti senamiesčiai. Kartais, tarp gyvenamųjų namų kiemų, gali pamatyti užkonservuotus Romėnų laikų griuvėsius – gyvą istorijos dalį.
Vaikščiodami Bario siauromis gatvelėmis praalkome, o pasirinkti restoraną čia – tikras malonumas, nes jų pilna visur. Užsukome į nedidelį restoranėlį, kuriame tuo metu nebuvo daug žmonių. Užsisakėme aštunkojį – gražiai patiektas ir skaniai paruoštas patiekalas mus atgaivino, ir su naujomis jėgomis leidomės toliau tyrinėti miesto grožybes.
Aplankėme muziejų, pilį ir Šv. Nikolajaus baziliką. Bazilika paliko ypač stiprų įspūdį – čia yra karalienės Bonos Sforzos kapas. Karalienė Bona buvo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Šioje vietoje prisiminiau Ilonos Skujaitės knygą „Karo nuotaka“ ir pajutau ypatingą ryšį su istorija, pažįstama iš literatūros puslapių.
Bazilikos kriptoje, su 26 kolonomis, puoštomis Bizantiškojo ir Romaninio stiliaus sostinėmis, saugomos Šv. Nikolajaus relikvijos. Tam tikromis valandomis lankytojai įleidžiami po vieną prisiliesti prie relikvijos. Mes stebėjome grupę iš Rusijos, kurios žmonės po vieną atsiklaupę bučiavo relikviją – tai buvo jaudinantis reginys.
Castello Normanno-Svevo pilis taip pat sužavėjo. Jos gynybinė siena ir viduje įrengtas muziejus su 12–13 amžiaus gyvenimo pilyje filmais sukūrė ypatingą atmosferą – atrodė, lyg laikas būtų atsitraukęs atgal.
Dar trumpai sustojome mažoje kavinėje paskutinei kavos ir pyragaičio akimirkai, o vakare sugrįžome į autobusą, kuris parvežė mus atgal į laivą.
Šv. Nikolajaus statula
💛💛💛
Mintys po apsilankymo Baryje
Kartais miestai tampa ne tik taškais žemėlapyje, bet ir mažomis širdies salelėmis, kuriose norisi pasilikti ilgiau nei leidžia laikas. Baris man tapo būtent tokiu – miestu, kurio gatvėse alsuoja istorija, o šilta saulė ir žydinčios palangės kviečia sugrįžti dar ir dar kartą.
Palikdama Barį, žinojau viena – kai kuriuos miestus ne tik pamatai, bet ir išsineši su savimi. Į prisiminimus, į svajones, į širdį.
Stambulas man paliko patį stipriausią įspūdį. Nors mieste tvyrojo šiek tiek neramumų, mes visur jautėmės saugūs – gatvėse buvo daug policijos, o atrodė, kad net ir katinai mus saugojo. Meilė gyvūnams čia jaučiama visur – nuo kavinių slenksčio iki pačių rimčiausių institucijų.
Kai išlipome iš laivo ir ėjome pro saugumo postą, netikėtai pamatėme katiną, ramiai įsitaisiusį ant policijos stotelės stalo. Jis stebėjo praeivius, tarsi būtų vyriausias saugumo prižiūrėtojas. Šalia stovėjo uniformuoti pareigūnai, o žmonės negalėjo atsispirti – visi fotografavo šią pūkuotą "žvaigždę". Aš, žinoma, taip pat. Katinas policijos sargyboje – tai Stambulas, kur gyvūnai tampa miesto siela.
Miesto architektūra ir istorija – nepaprasta. Vien Hagia Sofija verta kelionės. Šis pastatas pasakoja tūkstantmečių istoriją, o vaikštant jos viduje jautiesi tarsi įžengęs į pasaulio istorijos širdį. Istorijos muziejus taip pat paliko gilų įspūdį – kiekvienoje salėje rodytas filmas, pasakojantis apie skirtingus Stambulo istorijos laikotarpius. Buvo labai įdomu pasinerti į praeitį, sužinoti faktų, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi.
Apsilankėme ir garsiojoje Žydrojoje mečetėje – tylos, šviesos ir grožio šventovėje. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko Topkapi rūmai. Vaikštant jų salėmis, mintyse pasijutau lyg grįžusi į serialo „Didingasis amžius“ laikus. Prieš akis iškilo Sultono Suleimano motina, žmonos, rūmų intrigos ir prabanga. Neabejoju, kad kai kurios serialo scenos tikrai buvo filmuojamos čia – viskas atrodė taip pažįstamai.
Šįkart apsistojome gražiame viešbutyje pačiame miesto centre. Dieną praleidome didžiuliame prekybos centre, o vakare nusprendėme, kad saugiau likti viešbutyje. Ir tai buvo puikus sprendimas – vakarienė viešbučio restorane ant stogo, su nuostabiais Stambulo vaizdais, tapo šios dienos desertu.
Sekantis mūsų kelionės sustojimas – Izmiras, trečias pagal dydį Turkijos miestas. Tai miestas su turtinga istorija – aplink daug senovinių griuvėsių, menančių Romos imperijos laikus. Tačiau po įspūdingo Akropolio Atėnuose šįkart nusprendėme nesirinkti ekskursijos – tiesiog pasivaikščioti ir pajusti miesto dvasią savarankiškai.
Izmiras pasitiko šiltai. Tai didelis, modernus, bet kartu jaukus miestas. Gatvėse – gausybė parduotuvių, kavinių, restoranų. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyko gana ramiai – niekas netempė už rankos, nekvietė garsiai į vidų, o atmosfera buvo maloniai atsipalaidavusi.
Vienas dalykas, kuris mane nuoširdžiai nustebino ir sušildė širdį – turkų meilė gyvūnams. Gatvėse matėme daug kačių ir šunų, kurie, nors ir neturi nuolatinių namų, yra šeriami, prižiūrimi, ir, panašu, labai gerbiami.
Didžiausią įspūdį paliko vienas netikėtas vaizdas. Įėjusi į bižuterijos parduotuvę, pamačiau viduje miegantį didelį, apvalų šunį. Jis ilsėjosi visai šalia pakabintų karolių, o žmonės ramiai vaikščiojo aplink, atsargiai žengdami, kad jo netyčia nepažadintų. O išeinant pamatėme dar vieną šunį, miegantį šalia pirmojo – abu gulėjo sau ramiai, lyg būtų nuolatiniai tos parduotuvės darbuotojai. Niekas jų nevarė lauk, niekam jie netrukdė – toks gražus žmonių ir gyvūnų sugyvenimo pavyzdys.
Tai buvo rami, bet jauki diena. Izmiras paliko šiltą, kiek netikėtą įspūdį – o didieji šunys juvelyrikos parduotuvėje ilgam liks atmintyje.
I recently visited France and explored the charming city of Limoges. Though small, it captivated me with its beautifully preserved old-world architecture, which adds a special charm to its streets.
One of the things I love most about France is its restaurants and cafés. They are not just places to eat but vibrant social hubs where people gather to enjoy good company and delicious food. As always, I indulged in some classic French delicacies—oysters, frog legs, crêpes, and, of course, buttery croissants.
A highlight of my visit was the Porcelain Museum, which left a lasting impression. Housed in a modern yet elegant building, the museum showcases a fascinating collection of porcelain pieces, each telling a unique story of craftsmanship and history.
I also explored the art gallery, where I was deeply moved by the paintings. The artworks conveyed emotions, history, and beauty in a way that truly resonated with me.
Limoges is a city full of charm, art, and history—definitely a place worth visiting!
.jpg)
.jpg)
