Varėna, Šeduva, Šiluva – kelionės, pripildytos kultūros, gamtos ir dvasios

Varėna, Šeduva, Šiluva – kelionės, pripildytos kultūros, gamtos ir dvasios

Toliau tęsėsi mūsų pažintinės ir įkvepiančios kelionės po Lietuvą. Kiekviena stotelė turėjo savo dvasią, savo pasakojimą – nuo meninio paveldo iki dvasinio susikaupimo.

Senoji Varėna ir Varėna – M. K. Čiurlionio dvasios lopšys.
Tai miestas, kuris tarsi gyvena Čiurlionio prisiminimu – ne tik muziejuje, bet ir visoje miesto atmosferoje jauti tą subtilią, kūrybos prisodrintą aurą. Grožėjomės dailininko paveikslais, sustojome prie jo minčių, kurios, nors parašytos prieš 150 metų, skamba stulbinamai aktualiai ir šiandien. Labiausiai įsiminė viena iš jų:
„Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės giros paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių...“
Tiek paprasta, tiek gilu – tarsi kvietimas sustoti, pajusti, klausytis pasaulio širdies ritmo.

Po Varėnos mūsų kelias vedė į Šeduvą, kur pasimėgavome skaniais pietumis jaukiame ir istorijos dvelksmo kupiname Šeduvos malūne. Tai buvo trumpa, bet maloni stotelė, kurioje jaukumas, bendrystė ir skanus maistas tapo maloniu poilsio tašku.

Ir pagaliau – Šiluva, viena svarbiausių dvasinių vietų Lietuvoje. Lankėmės Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje, kur jautėsi ypatinga ramybė. Tai vieta, kur kiekvienas žodis, kiekviena mintis nusėda giliau. Šiluvoje sustojome ne tik fiziškai – bet ir dvasiškai. Įsiklausėme, pabuvome tyliai, patyrėme tą ypatingą tylą, kuri gydo labiau nei bet kokie žodžiai.

Visa ši kelionė priminė vieną iš mano mėgstamų Čiurlionio minčių:
„Pasaulis – tai didžiulė drobė, kurioje paliekame savo žymę.“
Ar ne nuostabūs žodžiai? Kiekviena patirtis, kiekvienas pokalbis, kiekviena aplankyta vieta tampa tarsi spalva mūsų gyvenimo paveiksle. Ir kuo daugiau šviesos, širdies ir įkvėpimo – tuo gražesnė mūsų palikta žymė pasauliui.

Kelionės po Lietuvą su menininkėmis – atradimai iš naujo

 Kelionės po Lietuvą su menininkėmis – atradimai iš naujo

Po parodos Seime ir Telšių renginių turėjome dar vieną gražią galimybę – praleisti laiką kartu su menininkėmis, atvykusiomis iš Jungtinės Karalystės pristatyti savo kūrybos Lietuvoje. Stengiausi, kad ši kelionė joms būtų ne tik kultūrinė patirtis, bet ir tikras pažinimo džiaugsmas – o kartu ir man pačiai tai buvo atradimų laikas. Kartais tenka išvykti gyventi svetur, kad grįžus pradėtum iš naujo atrasti savo kraštą – tą, kurį lyg ir pažinojai, bet kuriame vis dar slepiasi stebuklų.

Pirmoji mūsų kelionė vedė į Merkinės piramidę – ypatingą dvasinės ramybės vietą, kuri paliko gilų įspūdį. 

Pakeliui stabtelėjome Birštone. Pietūs Birštone. Nors mus lydėjo lietus, jis nė kiek nesugadino nuotaikos – net ir pro lietaus lašus šis kurortas atsiskleidė visa savo žaluma, ramybe ir išskirtiniu grožiu. Pasivaikščiojimas šlapiomis gatvėmis, gėrintis upės vingiais ir išpuoselėtais parkais, tapo tarsi nedidelis ritualas – įsižeminimo, sulėtėjimo.

Kelias toliau vinguriavo tarp didingų Lietuvos miškų, lydėjo mus žaluma ir tyla – iki pat Merkinės. Atvykus į piramidę ir kupolą, likome be žado – gamta, architektūra ir energija čia susilieja į vieną stebuklingą patirtį. Mus ypač sužavėjo garsas kupolo viduje. Pirmą akimirką nesupratau – iš kur sklinda ta skaidri, dangiška giesmė? Pasirodo, tai šeimininkų sūnus Povilas giedojo gyvai, o akustika darė stebuklus – skambėjo tarsi per garsiakalbius, nors viskas buvo natūralu ir gyva.

Vėliau vaikščiojome po aplinką, kalbėjomės su šios vietos šeimininke, kuri pasidalino įdomia piramidės atsiradimo istorija. Viskas atrodė tarsi iš kito pasaulio – gamta, ramybė, bendrystė, tarsi būtų laikas sustojęs. Tai buvo viena iš tų vietų, kur norisi sugrįžti ne kartą.

Liepos 10 d. – Kelionė į Žemaitiją: NVO sąšauka „Žemaitija mona brongi“

Liepos 10 d. – Kelionė į Žemaitiją: NVO sąšauka „Žemaitija mona brongi“

Vos spėjus atsikvėpti po jaudinančios parodos Seime, liepos 10 dieną leidomės į kitą ne mažiau svarbią ir širdžiai brangią kelionę – į Telšius, į jau trečią dešimtmetį gyvuojančią NVO sąšauką „Žemaitija mona brongi“. Šių metų sąšauka vyko Buožėnuose ir džiugino visus bendruomeniškus žmones gausiomis edukacijomis, meniniais pasirodymais ir – žinoma – žemaitiškais gardėsiais.

Šis renginys – tai ne tik bendruomenės šventė, bet ir gyvas įrodymas, kad susiklausymas, operatyvus reagavimas ir pagarba vienas kitam sukuria ypatingą šilumos lauką, kuriame kiekvienas jaučiasi svarbus. Tą dieną patyriau daug jaudinančių akimirkų – man buvo įteikti net trys apdovanojimai!

– Telšių miesto seniūnijos seniūnaičių sueigos „Žemaitiška dėkavonė“ – už nuoširdų bendradarbiavimą,

– Lietuvos Respublikos Seimo narės Agnės Jakavičiūtės–Miliauskienės Padėka,

– Garbės nario vardas ir liudijimas iš NVO „Telšių bičiulių rato“.

Šios dovanos ir įvertinimai buvo netikėti ir labai jaudinantys. Nuoširdžiai dėkoju nenuilstamai, nepaprastai žaviai ir įkvepiančiai „Bičiulių rato“ įkūrėjai ir puoselėtojai Valei Beržienei – jos energija, atsidavimas ir šiluma kuria tikrą bendrystės stebuklą. Taip pat esu labai dėkinga Genovaitei Šliogerienei – už ilgametę draugystę, tikėjimą mano idėjomis ir nuolatinį palaikymą. Juk būtent nuo jos viskas ir prasidėjo – nuo pirmojo mano knygos pristatymo Telšių miesto senelių namuose, kuriems ji vadovavo.

Šios dienos šiluma ir dėkingumo kupini žvilgsniai liks atmintyje dar ilgam.

FB Valė Beržienė

FB Genovaitė Šliogerienė

Velykinė kelionė. Herefordširas.

 

Pakeliui su šypsena

Velykinė kelionė. Leominster, Anglija

🌞🌞🌞
Įžanga į dieną

Išaušo gražus, saulėtas šeštadienio rytas.
Pasitarę su vyru, nusprendėme šiemet Velykas sutikti kitaip – keliaudami po Herefordšyrą. Tai ne taip jau toli nuo mūsų namų – tik dvi valandos kelio automobiliu.

Apie šį kraštą daug buvome girdėję iš draugų, tad pagaliau nusprendėme ir patys pažinti šias vietas.

🚶‍♀️🚶‍♀️🚶‍♀️
Dienos pasakojimas

Kelionė buvo lengva ir maloni – graži diena, saulė, švelnus pavasario kvapas ore.
Pirmasis mūsų sustojimas – Croft pilis.

Tai puikiai išsilaikęs dvaras, dabar veikiantis kaip muziejus. Vaikščiodami po rūmus, grožėjomės išlaikytais senųjų laikų kambariais, gausybe paveikslų ir istorine atmosfera.
Įdomu buvo pažvelgti į didžiulį šeimos genealoginį medį, kurio pradžia siekia 1055 metus, o paskutinis įrašytas palikuonis gimė 2022-aisiais.

Arklidėse buvo įrengta paveikslų galerija, kurioje tądien vyko paroda „Ghost Tree“ (Medžiai vaiduokliai).
Atmosfera čia buvo tamsi ir truputį niūri – paveiksluose vaizduojami mirę arba mirštantys medžiai. Pasidarė nejauku net filmuoti ar fotografuoti.

Vėliau pasukome į pilies sodus. Ten žydėjo obelys ir kitos pavasario gėlės – tarsi švelni gamtos šypsena po tamsių paveikslų įspūdžių.

Po šios ramios popietės nuvažiavome į Leominsterį – mielą anglišką miestelį su gražia Tudoro stiliaus architektūra.
Pasivaikščioję senamiesčio gatvelėmis, pajutome alkį ir susiradome jaukų restoranėlį vėlyviems pietums.

Kelionę tęsėme į taverną Three Horse Shoes (Trys pasagos), įsikūrusią tarp Leominsterio ir Herefordo.
Čia apsistojome nakčiai. Mažas, jaukus viešbutėlis ir baras, švara, ramybė ir malonūs šeimininkai šiltai mus pasitiko. Išgėrėme pintą alaus, pasimėgavome vakaro jaukumu ir sugulėme į minkštas lovas, kupini laukimo.

Velykinė kelionė. Hay-on-Wye ir Herefordas

🌞🌞🌞
Įžanga į dieną

Rytas išaušo nuostabus – pro langą mus budino švelni saulė, kviesdama į naują kelionės dieną.
Papusryčiavę leidomės į kelią, kupini laukimo, ką šiandien pamatysime.

🚶‍♀️🚶‍♀️🚶‍♀️
Dienos pasakojimas

Mūsų maršrutas vedė į Hay-on-Wye – miestelį, apie kurį dar nebuvome girdėję tiek daug, bet jis paliko stiprų įspūdį.
Kelias driekėsi per didžiules kalvas, žalias pievas, pilnas avių su mažais ėriukais. Kelias kilo ir leidosi nuo vienos kalvos ant kitos, o pakeliui kartkartėmis sustodavome mažuose bažnytkaimiuose pasigrožėti senomis, architektūros šedevrais tapusiomis bažnyčiomis.

Pasiekę miestelį, pastebėjome Velso vėliavą – pasirodo, mes atsidūrėme jau Velse! Herefordšyras ribojasi su Velsu, ir čia akivaizdžiai jaučiama kitokia architektūra bei nuotaika.

Hay-on-Wye mus nustebino užrašu: „Pirmasis pasaulio knygų miestas“. Eidami toliau įsitikinome – tai tikra tiesa!
Kiekviename žingsnyje – knygynai, kavinės su knygų lentynomis, netgi Poezijos knygynas poetams ir poezijos mylėtojams. Užsukome ir į natūralių akmenų parduotuvę, kur taip pat radome lentyną su knygomis.
Saulė švietė visą dieną, o miestelis spindėjo visu savo grožiu. Tai buvo puikus laikas knygų mylėtojų mekoje.

Po įspūdžių Hay-on-Wye miestelyje, pietauti nutarėme važiuoti į Herefordą.

Atvykę į Herefordą pirmiausia užsukome į restoraną „Istanbul“, kuris priminė mums neseniai patirtus įspūdžius Stambule. Maistas buvo gardus, o prisiminimai – dar saldesni. Sotūs ir laimingi leidomės pažinti patį miestą.

Herefordas – taip pat žavingas miestas, su būdinga Tudorų architektūra ir ypatinga istorine atmosfera.
Aplankėme įspūdingą Herefordo katedrą, vieną seniausių Anglijoje – jai daugiau kaip 1300 metų. Dalyvavome mišiose, pajutome ypatingą prisilietimą prie senųjų laikų.

💛💛💛
Mintys po Velykų kelionės

Tai buvo nepaprastos Velykos – kupinos šilumos, naujų atradimų, istorijos kvėpavimo ir saulėtų akimirkų.
Širdyje liko prisiminimai apie žaliuojančias kalvas, knygų miestą, senąsias bažnyčias ir jaukius Velykų rytus kelyje – pakeliui su šypsena.

Pakeliui su šypsena. Baris

Visit Herefordshire

Pakeliui su šypsena. Siauromis Bario gatvelėmis su šypsena

 

Baris, Italija

🌞🌞🌞

Įžanga į dieną

Kartais miestai užburia iš pirmo žvilgsnio – savo atmosfera, spalvomis, kvapais ir tuo neapčiuopiamu jausmu, kuris lieka širdyje ilgam. Baris buvo būtent toks.

Po dienų, kupinų nuotykių ir naujų įspūdžių, šis Italijos miestas pasitiko mus švelniu Viduržemio vėju, kvepiančiu jūra ir senove. Nebuvo triukšmingos minios, jokios skubos – tik ramus žingsniavimas siauromis gatvelėmis, istorijos dvelksmas ir saulė, kuri vis išlįsdavo iš debesų tarsi norėdama pasveikinti mus.

🚶‍♀️🚶‍♀️🚶‍♀️

Dienos pasakojimas

Šiandien mūsų laivas prisišvartavo Bario miesto uoste. Po pusryčių išėjome į miestą. Oras buvo permainingas – dangų dengė debesys, truputį lynojo, tačiau vis pasirodanti saulė žadėjo gražią dieną.

Baris – nuostabus Italijos miestas prie Viduržemio jūros. Jis man priminė Veneciją ir Florenciją. Visi Italijos miestai turi savitą šarmą: siauros gatvelės, aukšti namai su mažais balkonėliais, gėlės ant palangių, jaukios kavinukės ir žavingai išlaikyti senamiesčiai. Kartais, tarp gyvenamųjų namų kiemų, gali pamatyti užkonservuotus Romėnų laikų griuvėsius – gyvą istorijos dalį.

Vaikščiodami Bario siauromis gatvelėmis praalkome, o pasirinkti restoraną čia – tikras malonumas, nes jų pilna visur. Užsukome į nedidelį restoranėlį, kuriame tuo metu nebuvo daug žmonių. Užsisakėme aštunkojį – gražiai patiektas ir skaniai paruoštas patiekalas mus atgaivino, ir su naujomis jėgomis leidomės toliau tyrinėti miesto grožybes.

Aplankėme muziejų, pilį ir Šv. Nikolajaus baziliką. Bazilika paliko ypač stiprų įspūdį – čia yra karalienės Bonos Sforzos kapas. Karalienė Bona buvo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Šioje vietoje prisiminiau Ilonos Skujaitės knygą „Karo nuotaka“ ir pajutau ypatingą ryšį su istorija, pažįstama iš literatūros puslapių.

Bazilikos kriptoje, su 26 kolonomis, puoštomis Bizantiškojo ir Romaninio stiliaus sostinėmis, saugomos Šv. Nikolajaus relikvijos. Tam tikromis valandomis lankytojai įleidžiami po vieną prisiliesti prie relikvijos. Mes stebėjome grupę iš Rusijos, kurios žmonės po vieną atsiklaupę bučiavo relikviją – tai buvo jaudinantis reginys.

Castello Normanno-Svevo pilis taip pat sužavėjo. Jos gynybinė siena ir viduje įrengtas muziejus su 12–13 amžiaus gyvenimo pilyje filmais sukūrė ypatingą atmosferą – atrodė, lyg laikas būtų atsitraukęs atgal.

Dar trumpai sustojome mažoje kavinėje paskutinei kavos ir pyragaičio akimirkai, o vakare sugrįžome į autobusą, kuris parvežė mus atgal į laivą.

Šv. Nikolajaus statula 

💛💛💛

Mintys po apsilankymo Baryje

Kartais miestai tampa ne tik taškais žemėlapyje, bet ir mažomis širdies salelėmis, kuriose norisi pasilikti ilgiau nei leidžia laikas. Baris man tapo būtent tokiu – miestu, kurio gatvėse alsuoja istorija, o šilta saulė ir žydinčios palangės kviečia sugrįžti dar ir dar kartą.

Palikdama Barį, žinojau viena – kai kuriuos miestus ne tik pamatai, bet ir išsineši su savimi. Į prisiminimus, į svajones, į širdį.

Karo nuotaka

The best things to do in Bari.

Stambulas

 Kripta kurioje yra Šv. Nikolajaus relikvijos.

Kelionės dienoraštis. Stambulas, Turkija

 

Stambulas man paliko patį stipriausią įspūdį. Nors mieste tvyrojo šiek tiek neramumų, mes visur jautėmės saugūs – gatvėse buvo daug policijos, o atrodė, kad net ir katinai mus saugojo. Meilė gyvūnams čia jaučiama visur – nuo kavinių slenksčio iki pačių rimčiausių institucijų.

Kai išlipome iš laivo ir ėjome pro saugumo postą, netikėtai pamatėme katiną, ramiai įsitaisiusį ant policijos stotelės stalo. Jis stebėjo praeivius, tarsi būtų vyriausias saugumo prižiūrėtojas. Šalia stovėjo uniformuoti pareigūnai, o žmonės negalėjo atsispirti – visi fotografavo šią pūkuotą "žvaigždę". Aš, žinoma, taip pat. Katinas policijos sargyboje – tai Stambulas, kur gyvūnai tampa miesto siela.

Miesto architektūra ir istorija – nepaprasta. Vien Hagia Sofija verta kelionės. Šis pastatas pasakoja tūkstantmečių istoriją, o vaikštant jos viduje jautiesi tarsi įžengęs į pasaulio istorijos širdį. Istorijos muziejus taip pat paliko gilų įspūdį – kiekvienoje salėje rodytas filmas, pasakojantis apie skirtingus Stambulo istorijos laikotarpius. Buvo labai įdomu pasinerti į praeitį, sužinoti faktų, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi.

Apsilankėme ir garsiojoje Žydrojoje mečetėje – tylos, šviesos ir grožio šventovėje. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko Topkapi rūmai. Vaikštant jų salėmis, mintyse pasijutau lyg grįžusi į serialo „Didingasis amžius“ laikus. Prieš akis iškilo Sultono Suleimano motina, žmonos, rūmų intrigos ir prabanga. Neabejoju, kad kai kurios serialo scenos tikrai buvo filmuojamos čia – viskas atrodė taip pažįstamai.

Šįkart apsistojome gražiame viešbutyje pačiame miesto centre. Dieną praleidome didžiuliame prekybos centre, o vakare nusprendėme, kad saugiau likti viešbutyje. Ir tai buvo puikus sprendimas – vakarienė viešbučio restorane ant stogo, su nuostabiais Stambulo vaizdais, tapo šios dienos desertu.

Kelionės dienoraštis. Izmiras, Turkija

 Sekantis mūsų kelionės sustojimas – Izmiras, trečias pagal dydį Turkijos miestas. Tai miestas su turtinga istorija – aplink daug senovinių griuvėsių, menančių Romos imperijos laikus. Tačiau po įspūdingo Akropolio Atėnuose šįkart nusprendėme nesirinkti ekskursijos – tiesiog pasivaikščioti ir pajusti miesto dvasią savarankiškai.

Izmiras pasitiko šiltai. Tai didelis, modernus, bet kartu jaukus miestas. Gatvėse – gausybė parduotuvių, kavinių, restoranų. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyko gana ramiai – niekas netempė už rankos, nekvietė garsiai į vidų, o atmosfera buvo maloniai atsipalaidavusi.

Vienas dalykas, kuris mane nuoširdžiai nustebino ir sušildė širdį – turkų meilė gyvūnams. Gatvėse matėme daug kačių ir šunų, kurie, nors ir neturi nuolatinių namų, yra šeriami, prižiūrimi, ir, panašu, labai gerbiami.

Didžiausią įspūdį paliko vienas netikėtas vaizdas. Įėjusi į bižuterijos parduotuvę, pamačiau viduje miegantį didelį, apvalų šunį. Jis ilsėjosi visai šalia pakabintų karolių, o žmonės ramiai vaikščiojo aplink, atsargiai žengdami, kad jo netyčia nepažadintų. O išeinant pamatėme dar vieną šunį, miegantį šalia pirmojo – abu gulėjo sau ramiai, lyg būtų nuolatiniai tos parduotuvės darbuotojai. Niekas jų nevarė lauk, niekam jie netrukdė – toks gražus žmonių ir gyvūnų sugyvenimo pavyzdys.

Tai buvo rami, bet jauki diena. Izmiras paliko šiltą, kiek netikėtą įspūdį – o didieji šunys juvelyrikos parduotuvėje ilgam liks atmintyje.

Nuodėminga meilė

Bonjour from Limoges, France! I love traveling and discovering new places.

 

I recently visited France and explored the charming city of Limoges. Though small, it captivated me with its beautifully preserved old-world architecture, which adds a special charm to its streets.

One of the things I love most about France is its restaurants and cafés. They are not just places to eat but vibrant social hubs where people gather to enjoy good company and delicious food. As always, I indulged in some classic French delicacies—oysters, frog legs, crêpes, and, of course, buttery croissants.

A highlight of my visit was the Porcelain Museum, which left a lasting impression. Housed in a modern yet elegant building, the museum showcases a fascinating collection of porcelain pieces, each telling a unique story of craftsmanship and history.

I also explored the art gallery, where I was deeply moved by the paintings. The artworks conveyed emotions, history, and beauty in a way that truly resonated with me.

Limoges is a city full of charm, art, and history—definitely a place worth visiting!

My Enchanting Experience at the Porcelain Museum in Limoges, France

Visiting the Porcelain Museum in Limoges was an extraordinary experience—one that transported me into a world of timeless elegance and refined craftsmanship. Known globally as the heart of fine porcelain, Limoges holds a rich artistic tradition, and this museum beautifully encapsulates its legacy.

From the moment I stepped inside, I was captivated by the exquisite style of the exhibition spaces. The museum’s layout seamlessly combined historical grandeur with contemporary presentation, allowing visitors to appreciate the intricate details of the porcelain works in an atmosphere of absolute sophistication.

The quality of the collection was truly breathtaking. Every piece displayed a level of precision and artistry that spoke of centuries-old traditions, masterful techniques, and a deep appreciation for beauty. From delicate tea sets and ornate vases to finely painted plates and sculptural masterpieces, each creation reflected an unparalleled dedication to craftsmanship.

Beyond the artistry, the atmosphere of the museum was immersive and inspiring. The lighting, soft yet focused, highlighted the porcelain’s luminous beauty, while the thoughtfully curated displays made it easy to follow the evolution of styles and techniques. There was an undeniable sense of excellence in how the museum preserved and presented this art form, allowing visitors to feel connected to the legacy of Limoges porcelain.

A highlight of my visit was observing the museum staff, who were not only knowledgeable but also passionate about their work. Their insights into the history, craftsmanship, and artistic innovations behind each piece added an extra layer of appreciation to my experience.

In every aspect, the Porcelain Museum in Limoges exceeded my expectations. It was more than just a museum visit—it was a journey through history, art, and culture, wrapped in the finest porcelain. For anyone with a love for exquisite craftsmanship and artistic heritage, this place is a must-visit destination that leaves a lasting impression.

Donate

Limoges: A Journey into the Heart of Art and Porcelain

 

Limoges: A Journey into the Heart of Art and Porcelain

Today, I set out on a journey to Limoges, a city known for its timeless beauty, rich artistic heritage, and world-renowned porcelain. Nestled in the heart of France, Limoges is more than just a destination; it is an experience woven with history, craftsmanship, and the delicate elegance of fine art.

The Soul of Limoges: Porcelain and Beyond

Limoges has long been celebrated as the capital of French porcelain, a craft that has flourished here for centuries. The city's legacy began in the 18th century when kaolin—essential for making fine porcelain—was discovered in the region. Since then, Limoges has become synonymous with exceptional craftsmanship, producing exquisite tableware, vases, and decorative art pieces that grace homes, museums, and royal palaces worldwide.

Walking through the streets, I look forward to visiting the Adrien Dubouché National Museum, where I will explore an impressive collection of porcelain masterpieces, tracing the evolution of this delicate art form. Each piece tells a story of meticulous technique, artistic expression, and a tradition that continues to thrive in modern workshops.

A City of Art and Architecture

Beyond porcelain, Limoges is a city steeped in history and creativity. The Gare de Limoges-Bénédictins, one of the most beautiful train stations in France, is an architectural marvel that blends Art Nouveau and Neo-Byzantine influences. Its elegant clock tower and stained-glass windows create an enchanting welcome for travelers arriving in the city.

Another gem I hope to explore is the Cathédrale Saint-Étienne de Limoges, a stunning Gothic masterpiece adorned with intricate sculptures and breathtaking stained-glass windows. Walking through its peaceful interiors, I expect to feel the echoes of history and spirituality that have shaped this city for centuries.

Inspiration for Artists and Dreamers

As an artist and creative mind, I am particularly drawn to the way Limoges merges tradition with innovation. The city has become a hub for contemporary artists who continue to reinvent its artistic legacy through modern ceramics, sculpture, and painting. Strolling through its charming streets, I hope to find inspiration in the local ateliers, galleries, and workshops where artisans breathe life into their creations.

One of my favorite parts of any journey is immersing myself in the local culture. I look forward to savoring the simple joys of a warm coffee in a quaint café, admiring the beauty of handcrafted porcelain in boutique shops, and perhaps even bringing home a piece of Limoges artistry as a cherished memory.

A Journey to Remember

As I set foot in this city of elegance and heritage, I know that Limoges will leave an indelible mark on my creative soul. Whether through the delicate beauty of porcelain, the charm of its historic streets, or the inspiration that lingers in its air, this journey is one I will cherish.

Stay tuned for more reflections from my travels, and perhaps, a few artistic discoveries from the heart of Limoges!

Donate

Albion Art Club

Nurse stories

Weightlessness Therapy

Weightlessness Therapy

On Saturday, my husband and I travelled to the town of Shrewsbury, where we discovered a special relaxation room. In recent years, the so-called "Floating bath" has become a popular method for achieving complete body relaxation. English or Epsom salt is known for its healing and soothing properties, as well as being an important source of magnesium sulphate. In such a warm salt solution, the human body is freed from the burden of gravity, allowing muscles to completely relax. We decided to try this "floating bath."

At the salon, we were greeted by the owner, Kevin, who showed us the bath, explained how to use it, and left us alone. I would say this egg-shaped relaxation device looked more like a spaceship capsule from science fiction movies.

The capsule bath was filled with water. I got in, lay down in the water, and closed the lid. Wow! I didn’t sink as usual but instead floated on the surface of the water. Soft music started playing, accompanied by a display of various coloured lights. After 5 minutes, the music and lights turned off, leaving me in darkness. I tried to move and enjoyed the sensation! I felt as if I was in a state of weightlessness. The capsule was spacious and long, allowing me to float both across and along its length, feeling like an astronaut in space. It is said that similar sensations can be experienced in the waters of the Dead Sea. I don't know for sure, as I have never been to Israel to compare.

After 40 minutes of this "flight into space," the lights came back on, and the water began to drain. Once the water was gone, I tried to stand up, but my muscles felt strangely stiff. However, I knew what to do. I lay back, relaxed, and calmly got up. The parts of my body that had been above the water were covered in salt, which was quite surprising. After the session, I felt a pleasant sense of lightness and tranquility. My skin was smooth, all negative thoughts had vanished, and my husband said I looked 10 years younger.

That’s how I flew naked into the space!

"Nesvarumo Terapija"

Šeštadienį su vyru važiavome į Shrewsbury miestelį, kuriame atradome specialų poilsio kambarį. Pastaraisiais metais vadinamoji "Floating bath" (plaukiojančioji vonia) tapo madinga visiško kūno atsipalaidavimo priemone. Angliška arba Epsom druska yra žinoma dėl savo gydomųjų ir raminamųjų savybių bei svarbaus magnio sulfato šaltinio. Tokiame šiltame druskos tirpale žmogaus kūnas yra išlaisvintas iš gravitacijos krūvio, leidžiant raumenims visiškai atsipalaiduoti. Nusprendėme išbandyti šią "plaukiojančią vonią".

Salone mus pasitiko savininkas Kevinas, kuris parodė vonią, paaiškino, kaip ja naudotis, ir paliko mus vienus. Ši kiaušinio formos atsipalaidavimo priemonė man labiau priminė erdvėlaivio kapsulę iš mokslinės fantastikos filmų.

Kai vonia buvo pripildyta vandens, įlipau į ją, atsiguliau ant vandens ir uždariau dangtį. Oho! Aš neskendau, kaip įprasta, o gulėjau ant vandens paviršiaus. Pradėjo skambėti rami muzika ir mirksėti įvairiaspalvės lemputės. Po 5 minučių muzika ir šviesos išsijungė, ir likau tamsoje. Bandžiau judėti ir man tai patiko! Jaučiausi tarsi būčiau nesvarumo būklėje. Kapsulė buvo pakankamai plati ir ilga, kad galėčiau plaukti skersai ir išilgai, jausdamasis kaip kosmonautas kosmose. Sakoma, kad panašūs pojūčiai patiriami ir Negyvojoje jūroje, tačiau, nesu ten buvusi, todėl negaliu palyginti.

Po 40 minučių "skrydžio į kosmosą" šviesos vėl įsijungė, o vanduo pradėjo leistis. Kai vonia ištuštėjo, bandžiau atsikelti, bet raumenys atrodė keistai sustingę. Vis dėlto žinojau, ką daryti. Atsiguliau, atsipalaidavau ir ramiai atsikėliau. Kūno dalis, buvusi virš vandens, buvo padengta druska, kas mane labai nustebino. Po sesijos jaučiau lengvumą ir ramybę. Oda tapo lygi, visos blogos mintys dingo, o vyras sakė, kad atrodau 10 metų jaunesnė.

Taip aš nuoga skridau į kosmosą!

Floating bath

FB page

You Tube

Hands-On Learning: From Grain to Glass

 

The academy experience is highly interactive, and we were soon given the opportunity to engage directly with the process. We examined the raw ingredients—barley, water, and yeast—and saw how they transform through each stage of production. The academy’s small-scale distillery allowed us to witness the distillation process firsthand, from mashing and fermentation to distillation and maturation.

One of the most fascinating segments was the maturation room, where we saw an array of oak casks aging the precious liquid. The guide explained the critical role of wood in developing the whiskey's flavour profile, and we even had the chance to nose and taste samples at various stages of maturation. This sensory experience underscored the intricate balance of science and art in whiskey making.

Airiškas viskis: paveldo ir amatų šventė

 

8/07/2024

Mūsų apsilankymas Airijos viskio akademijoje ir Midletono distiliavimo gamykloje buvo daugiau nei tik ekskursija; tai buvo nepamirštama patirtis, kuri sustiprino mūsų dėkingumą airiškam viskiui. Sutiktų žmonių aistra ir kompetencija kartu su turtinga varyklos istorija ir naujoviška dvasia padarė šią kelionę tikrai ypatinga.

Visiems, besidomintiems viskiu ar tiesiog mėgstantiems kultūros paveldą, Airijos viskio akademija ir Midletono distiliavimo gamykla siūlo gilų ir malonų vienos brangiausių Airijos tradicijų tyrinėjimą. Išvykome su nauja pagarba šiam amatui ir keliais buteliais mėgstamo viskio pasimėgauti namuose, kiekvienas gurkšnis primins mums apie nuostabią kelionę.

Discovering the Enchanting Beauty of Ireland's Nature

 July 5, 2024

Today, we continue our exploration of Ireland's breathtaking natural beauty. The landscape is truly awe-inspiring, with towering Rocky Mountains that dominate the horizon. Sheep and cows roam freely across the verdant hillsides, grazing on some of the lushest grass you can imagine.

The picturesque villages are adorned with brightly coloured houses, each one contributing to a vibrant and cheerful atmosphere. The architecture here is delightful, with the varied hues of the homes not only enhancing the visual appeal but also uplifting the spirit.

Everywhere we went, we noticed the absence of abandoned buildings, a testament to the diligence and pride of the Irish people. This level of care and maintenance speaks volumes about their hard work and dedication.

This is my second visit to Ireland, and once again, it has captivated me with its beauty and distinctiveness. The charm of this country, coupled with the warmth and friendliness of its people, has truly won my heart.

Traditional Irish food.

Pažintis su Airijos gamta.

 Liepos 5, 2024

Mes toliau tyrinėjame Airijos nuostabią gamtą, ir kiekvieną dieną ji mums atskleidžia vis daugiau savo grožio. Gamta čia tikrai įspūdinga. Didžiuliai uolėti kalnai stūgso horizonte, sukurdamas įspūdingą vaizdą. Avys ir karvės laisvai vaikšto kalnuose ir ramiai skabo žaliuojančią, sultingiausią žolę.

Tvarkingi kaimeliai su spalvingais namais prideda šiam kraštui ypatingo žavesio. Mane ypač sužavėjo jų architektūra – ryškiaspalviai namai įvairiausių spalvų ne tik papuošia aplinką, bet ir suteikia gerą nuotaiką. Neteko matyti nė vieno apleisto namo, kas rodo, kokie darbštūs ir rūpestingi yra airiai.

Esu Airijoje jau antrą kartą, ir vėl ji mane stebina savo grožiu ir unikalumu. Ši žavinga šalis sužavėjo mane savo grožiu ir draugiškais žmonėmis. Vis giliau pamilstu Airiją, jos nuostabią gamtą ir svetingus gyventojus.

Ką veikti Airijoje

Jonas Kriauklys (Kovas) dainos (Airija)

Nuostabi diena Blarney pilyje ir soduose

 **Nuostabi diena Blarney pilyje ir soduose**

Šiandien aplankėme Blarney pilį ir sodus, ir mums labai patiko. Pilies viršuje yra stebuklingas akmuo, kurį pabučiavus žmonės įgauna kalbos dovaną. Net Winstonas Čerčilis ten lankėsi ir po apsilankymo spaudoje rašė, kad jo kalba labai pagerėjo. Tikra legenda!

Didžiausias iššūkis man buvo užkopti siaurais sraigtiniais akmeniniais laiptais į pilies viršų. Patikėkite, tai labai aukštai, bet aš įveikiau šį iššūkį. Pažiūrėjusi, kaip reikia bučiuoti šį akmenį, atsisakiau šių apeigų. Nusprendžiau geriau pabūti be kalbos dovanos. Akmuo, kurį reikia pabučiuoti, yra pilies sienoje. Norint jį pabučiuoti, reikia atsigulti ant nugaros, o vienas darbuotojas tave laiko. Tada laikaisi už įtaisytų laikiklių ir tokioje pozoje turi pabučiuoti akmenį. Na jau ne, aš atsisakiau.

Toliau vaikščiojome labai gražiais sodais. Medžių gausa, jų kamienų dydis ir formos padarė man didelį įspūdį. Aplankėme Druidų akmenis ir apeigų vietas, taip pat buvome prie raganų altoriaus. Ant altoriaus palikau mažą duoklę – sodų žemėlapį.

Nuostabūs įspūdžiai iš Blarney pilies ir sodų.

Blarney castel and gardens

A Magical Day at Blarney Castle and Gardens

 

**A Magical Day at Blarney Castle and Gardens**

Today, we visited Blarney Castle and Gardens and had an absolutely delightful experience. At the top of the castle lies the famous Blarney Stone, which is said to bestow the gift of eloquence upon those who kiss it. Even Winston Churchill visited the castle and later wrote in the press about how much his speech had improved after the visit. Truly legendary!

KELIONĖ I ŠIARĖS JORKŠYRĄ. WHITBY

 

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×

MISTINIS ANGLIJOS MIESTAS

 Šiandien aplankėme Anglijos miestą Glastonberį.

Glastonbury yra už 6 mylių į pietus nuo Wells. Glastonbury yra regiono širdyje mistiniu pavadinimu „Avalono sala“, kuris siejamas su daugybe mistinių legendų ir tradicijų.

  Ji pagrįsta legenda, datuojama ankstyvosios krikščionybės laikais, pagal kurią šiose vietose lankėsi jaunasis Jėzus Kristus. Tarp kita ko ši istorija, iš tikrųjų neatrodo tokia absurdiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Romėnų buvimas regione buvo pakankamai reikšmingas.
Jie iškasė šviną kasyklose ant Mendipo kalvų, o viena iš kasyklų priklausė Juozapui iš Arimatėjos,  to paties pavadinimo miesto, esančio Judėjos širdyje.
 Sakoma, kad šis turtingas pirklys yra artimai susijęs su Jėzaus motina Marija.