Ritos istorija
Šį savaitgalį Rita dalyvavo žaidime „Kvantinė matrica,“ paremtame NeuroBioPsychology metodu. Tai buvo ilgos aštuonios valandos, per kurias jos siela lyg būtų buvusi išnarpliota į tūkstančius gijų ir vėl sudėliota iš naujo. Žaidimą pradėjusi su klausimais apie savo sūnų, Rita greitai suprato, kad tikroji tema buvo ji pati – jos pačios savirealizacija.
„Savirealizacija – ką tai reiškia man?“ – ji mąstė, laikydama rankoje kortelę, ant kurios buvo užrašyta „TAIKA“. Šis paprastas žodis į ją kalbėjo kaip šnabždesys iš jos vidinės būties, kviečiantis apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. „Ar esu pasiruošusi išeiti į pasaulį? Ar esu pasiruošusi paaukoti tam tikrus dalykus dėl savo tikslo?“
Rita jautėsi lyg stovėtų ant bedugnės krašto. Viena jos dalis troško skristi, o kita – laikėsi įsikibusi saugumo. Jai savirealizacija reiškė pasitikėjimą Dievu ir drąsą judėti pirmyn nepaisant kliūčių. Ji norėjo būti ten, kur jos širdis kvietė, dalintis savo patirtimi – tiek sėkme, tiek nesėkme, ir išlikti atvira kitiems žmonėms bei jų istorijoms. „Juk aš esu savo gyvenimo menininkė, – mąstė ji, – kasdien tapanti savo paveikslą. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, naujų potėpių.“
Tačiau giliai širdyje slypėjo baimė. Baimė, kad ji nėra pakankamai stipri, kad įgyvendintų savo svajones. Žaidimo metu gavusi užduotį nupiešti „Aš esu kūrėjas, ir štai kaip aš tai matau,“ ji pajuto, kaip jos viduje kyla nerimas. Užduotis nebuvo tik piešinys – tai buvo jos gyvenimo vizija. Tai priminė jai, kad savirealizacija yra nuolatinis kūrybinis procesas, kuriame svarbiausia pasitikėti savo širdimi, net kai atrodo, kad pasaulis aplink griūva.
Žaidimo eiga atvedė prie šeimos ir vaikystės – temos, kurią ji stengėsi vengti. Prisimindama savo tėvus ir protėvius, Rita jautė, kaip jos širdis prisipildo prieštaringų jausmų. Jų dovanotos šaknys buvo ir palaima, ir našta. Jie buvo jos atrama, tačiau tuo pat metu paliko gilias vienatvės žymes ir meilės stokos pėdsakus. Jie buvo griežti, autoritariški, primindavo aukštus moralės standartus, tačiau už jų rūstumo slypėjo trapi ir nesuprasta meilė. Rita dažnai jautėsi lyg būtų ne savo tėvų, o kažkieno kito vaikas, nepritampanti prie jų pasaulio.
Kai jai buvo ketveri, tėvai išsivežė ją iš senelių namų į kitą miestą. Tuo metu jos mažoji širdis buvo prisipildžiusi skausmo. Kiekvieną savaitgalį, kai reikėdavo grįžti pas tėvus, jos kūnas atsakydavo aukšta temperatūra – lyg desperatiškas šauksmas, kad ji nenori išvykti. „Mano brangioji prosenelė tada mane suprato, – prisimena Rita, – ji mane palikdavo pas save, ir temperatūra stebuklingai nukrisdavo.“ Tai buvo vaikiškas būdas kovoti su skausmu, tačiau netrukus tėvai suprato jos triuką.
Grandinės, kurios spaudžia
Bėgant metams, Rita susidūrė su tuo, ką dabar vadina psichosomatika – kai kūnas reaguoja į emocinius išgyvenimus. Ji jautėsi įstrigusi šeimos, kurioje dominuoja autoritariniai vyrai ir nelaimingos moterys, modelyje.
„Smurtas nėra tik fizinis, – mąstė Rita. – Jis gali būti ir emocinis.“
Vaikystėje girdėdama už uždarų durų tėvų barniai, ji suprato, kad net tada, kai norima apsaugoti, vaikas jaučia ir girdi daugiau, nei suaugusieji supranta.
Vieną dieną mama prisipažino, kad ir pati vaikystėje jautėsi lyg įvaikinta. Rita negalėjo patikėti – tai buvo lyg jos pačios jausmų atspindys. Šeimos grandinė tęsėsi iš kartos į kartą, o Rita jautė stiprų poreikį nutraukti šį nuodingą ratą. Ji buvo pirmoji šeimoje, kuri ryžosi išsiskirti, pasipriešinti įsišaknijusioms normoms. Tai buvo skausminga, bet būtina.
„Aš kaip tas paukštis su vienu sparnu, – sako Rita, – kuris ilgą laiką bandė skristi, bet negalėjo. Reikia priimti savo praeitį, susitaikyti su savo šaknimis ir tėvais.“
Ji suvokė, kad savo tėvo nepriima ne todėl, kad jį kaltino, bet todėl, kad jos pačios vyriška pusė buvo užslėpta ir ignoruota.
„Mama + tėtis = aš. Negaliu atsisakyti nė vienos dalies.“
Nepatvirtinta meilė ir gyvenimo išbandymai
Jaunystėje sutikau vaikiną, kuris mano gyvenime sukėlė tikrą audrą. Susipažinome šokiuose – vakaras buvo pilnas muzikos, šypsenų ir besisukančių porų. Jis priėjo prie manęs su šypsena, kuri atrodė tokia nuoširdi, kad iš karto mane pakerėjo. Tai buvo aukštas, sportiško sudėjimo vaikinas tamsiais, banguotais plaukais, kurie krisdavo ant kaktos, kai jis šokdavo. Jo akys buvo tamsios ir gilios – lyg slėpė savyje paslaptį, kurios norėjau pažinti. Po šokių jis pasiūlė mane palydėti namo. Mano širdis plakė greičiau – atrodė, kad nuo jaudulio vos galėjau kvėpuoti. Sutikau, ir nuo to vakaro prasidėjo mūsų draugystė.
Meilė man suteikė sparnus. Jaučiausi lyg skrajočiau virš žemės, nes jo buvimas šalia buvo tarsi magija, kuri atvėrė visiškai naują pasaulį. Man patiko viskas jame – nuo jo juoko iki stiprių rankų, kurios galėjo apsaugoti nuo visų negandų. Praleisdavome daug laiko kartu, dalindavomės svajonėmis ir ateities planais. Atrodė, kad niekas negali mūsų išskirti.
Po metų, jausmams tapus dar stipresniems, mes susituokėme. Atrodė, kad dabar viskas tik prasidės – gyvenimas kartu turėjo būti tikra pasaka. Greitai mums gimė du sūnūs, ir aš buvau laiminga, žiūrėdama į mūsų mažą šeimą. Tačiau, laikui bėgant, pradėjome vis sunkiau vienas kitą suprasti. Maži barniai virsdavo ilgesniais ginčais, o susitaikymo akimirkos tapdavo vis retesnės. Prisimindavau savo vaikystę – tėvų barnius ir griežtus balsus, kuriuos girdėdavau per uždaras duris. Tada maniau, kad taip turi būti, nes juk patarlė sako: „Nebūna namų be dūmų, o šeimos be barnių.“ Tačiau su metais „dūmų“ tapo per daug.
Stengiausi būti gera žmona ir mama. Tačiau kiekvienas vyro žodis, pilnas pažeminimo ir įžeidinėjimų, man buvo lyg durklas į širdį. Jis dažnai kartodavo, kad be jo aš niekas. Tos frazės ilgainiui užgniaužė mano pasitikėjimą savimi. Dažnai, verkdama naktimis, klausdavau savęs: „Kodėl aš tai kenčiu?“ Atsakymas visada buvo tas pats – baimė. Baimė, kuri mane laikė lyg grandinėmis, nes bijojau visko, ką jis grasino padaryti.
Galų gale aš ryžausi ir, surinkusi paskutines drąsos kruopeles, kartu su vaikais palikau vyrą. Tačiau persekiojimai nesibaigė. Aštuonerius metus jis mane persekiodavo, bandydamas sugriauti bet kokius mano gyvenimo pagerėjimo ženklus. Kai tik man pradėdavo sektis, kai tik rasdavau darbą, jis rašydavo šmeižto laiškus darbdaviams, siekdamas mane sužlugdyti. Kiekviena sėkmės akimirka buvo lyg trumpas saulėtas blyksnis, po kurio greitai nusileisdavo audros debesis.
Tačiau šioje tamsioje kovoje buvo ir šviesos žiburėlis – mano gyvenime atsirado vyras, kuris buvo lyg angelas sargas. Jis atėjo į mano gyvenimą, kai man labiausiai reikėjo pagalbos. Lyg nujausdamas, kada man blogai, jis visada paskambindavo ar atvažiuodavo. Jis buvo stiprus ir ramus – lyg saugus uostas, kuriame galėjau pasislėpti nuo audrų. Mūsų akimirkos kartu buvo pripildytos šilumos ir paguodos. Jaučiausi mylima, tačiau šią laimę temdė tiesa – jis buvo vedęs. Mūsų meilė buvo pasmerkta slėptis šešėliuose.
Po aštuonerių metų apie mūsų santykius sužinojo jo žmona. Atrodė, kad visa mūsų meilės istorija žlugo per vieną akimirką, lyg stiklo taurė sudužo į tūkstančius aštrių šukių. Mes išsiskyrėme, ir man prasidėjo gili depresija. Atrodė, kad gyvenimas prarado prasmę. Aš nebegalėjau net žiūrėti televizoriaus – jis tapo tarsi nuolatinis priminimas apie žmonių nelaimes ir bėdas, kurios mane dar labiau slėgė. Buvo lyg užgesusi liepsna, palikusi tik šaltas pelenų krūvas mano sieloje.
Šiuo sunkiu metu susirgo mano tėvas – jam diagnozavo ketvirtos stadijos vėžį. Mama tuo metu dirbo Vokietijoje, slaugė senelius, siųsdama pinigus gydymui ir slaugai. Tai buvo dar vienas didelis išbandymas, kuris užgriuvo mano pečius. Man reikėjo susiimti, pamiršti savo baimes ir skausmą, nes turėjau prižiūrėti tėvą. Be to, mano jaunesniems broliui ir seserei dar taip pat buvo reikalinga mano parama. Kiekvieną dieną stengiausi būti stipri, tačiau viduje jautėsi lyg viskas byra iš vidaus.
Būtent tada supratau, kiek daug jėgų gali slypėti žmoguje, kuris, net ir nublėsus vilčiai, vis dar randa savyje jėgų kovoti. Nors tėčio būklė ir mano pačios vidinis skausmas dažnai atrodė nepakeliami, aš atsitiesdavau kiekvieną rytą, lygiau lyg būčiau įaugusi į žemę giliai besidriekiančiomis šaknimis.
No comments:
Post a Comment