Michailas Landburgas – prozininkas, kurį žino daugelis rusakalbių skaitytojų visame pasaulyje. Rašytojas gimė 1938 m. Lietuvoje, baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Edukologijos universitetas) Filologijos fakultetą. Ilgą laiką gyveno, mokytojavo ir kūrė Vilniuje. Sovietmečiu (1972) M. Landburgas emigravo į Izraelį. Viename interviu rašytojas yra pasakęs: „Lietuva – mano tėvynė, Lietuvoje liko mano protėvių kapai, Vilniuje gyvena mano mylimi profesoriai ir buvę mokiniai, ir aš, jeigu pasitaiko galimybė, atskrendu į svečius „pas“ tėvynę.“
Rašytojo kūrybos tematika paprasta ir suprantama kiekvienam žmogui – tai įvairios gyvenimiškos istorijos. Pats autorius yra sakęs, kad „neįsivaizduoja negyvenimiškų temų“. Savo kūrybą M. Landburgas apibūdina Izraelio poeto Natano Zacho eilėmis: „Tai daina – daina apie žmones: apie tai, ką jie galvoja, ir apie tai, ko jie nori...“
Didelę M. Landburgo kūrybos dalį sudaro novelės. Jose nėra ryškesnio išorinio veiksmo, atviro konflikto, išskirtinių įvykių. Novelės kupinos herojaus vidinių išgyvenimų, pasąmonės proveržių, filosofinės įtampos, vilties ir nepaprasto žmogaus grožio.
Autoriaus stilius originalus, ekspresyvus ir aiškus. M. Landburgas neretai vadinamas dialogo meistru – jam ypač svarbus gyvas žodis. O ir charakteriai atsiskleidžia per dialogus, personažų kalbą. Šiuo požiūriu M. Landburgo proza artima dramaturgijai.
M. Landburgas – Izraelio rusakalbių rašytojų sąjungos narys. 2010 m. jam buvo skirta Tarptautinės mokslo, kultūros ir švietimo akademijos literatūros premija (JAV, San Franciskas), o 2011 m. jis tapo Abraomo Fainbergo tarptautinio literatūros konkurso laureatas ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu „Už ištikimybę literatūrai“ (Izraelis, Ašdodas).
Rašytojas yra išleidęs nemažai romanų ir novelių: „Tokios ilgos barzdos“ (1974), „Nupuolęs dangus“ (1978), „Su tavimi ir be tavęs“ (1980), „Už durų“ (1998), „Ponios A. sargyba“ (2000, 2003), „Septyni saksofono mėnesiai“ (2004), „Nukirsk mano šešėlį“ (2006), „Cui bono?“ (2007), „Alus, eilės ir žalios akys“ (2007), „Laiptais aukštyn, laiptais žemyn“ (2009), „Paskutiniajame seanse“ (2011). Jo kūrinius spausdino tokie žurnalai kaip „Мosty“ (Vokietija), „Strelec“ (JAV), „Drugije berega“ (Italija), „Den“ (Belgija), „Kultūros barai“ (Lietuva).
Aš sėdėjau prie kompiuterio
Aš sėdėjau prie kompiuterio, kai į kambarį žvilgtelėjo sūnus ir pasakė:
– Skrendam atostogų.
– Kada?
– Tuoj pat.
– Kur?
– Į Rodo salą.
– Laimingai!
