Ilga kelionė į meną. Pažintis
Kiekvieno
mūsų gyvenimas susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, triumfo ir praradimo
akimirkų. Kartais, kai žodžių nepakanka, kūryba tampa mūsų vidiniu vedliu,
nukeliančiu į jausmų gelmes, atveriančiu naujus pasaulius ir leidžiančiu
keliauti per žmogaus sielos platybes. Bet kaip vyksta ši magija? Iš kur
menininkai semiasi įkvėpimo?
Rašau
apie gyvenimo istorijas, kurios mane įkvepia, ir noriu jomis dalintis su
skaitytojais. Viena ypatinga istorija, kuri sukrėtė mano širdį savo
išskirtinumu ir gilumu, yra dailininkės Ritos (vardas pakeistas) kelionė.
Su
Rita susipažinome viename menininkų renginyje. Po oficialios dalies prie manęs
priėjo nedidelio ūgio moteris, šviesiai trumpai kirptais plaukais, ir nedrąsiai
prisistatė. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos ir jos vardas – Rita. Jos ramus
balsas ir šypsena paliko gilų įspūdį, todėl netrukus įsitraukėme į šiltą
pokalbį.
Rita gimė ir augo Lietuvoje, o dabar gyvena Londone. Jos išsilavinimas itin įvairus: techninis aukštasis išsilavinimas, o taip pat ji yra baigusi psichologijos institutą nuotoliniu būdu. Psichologijoje Rita dirba su metaforinėmis asociacijų kortelėmis (MAC), kurios naudojamos ne tik psichologinėms problemoms spręsti, bet ir savęs atradimui, mokymuisi bei kūrybiškumui ugdyti.
Man
buvo labai įdomu, nes anksčiau tik girdėjau apie tokias kortas, bet niekada
nesidomėjau, kaip jos naudojamos praktikoje.
Rita taip pat įgyvendino savo seną svajonę – tapyti. Būdama penkiasdešimties, ji pradėjo dailės kelią, įrodydama, kad pašaukimas gali ateiti bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji taip pat lankė koledžą, tobulino anglų kalbą, ir gyveno su sūnumi nuomojamame bute. Po nelaimingo atsitikimo, dėl kurio ilgai negalėjo dirbti, ji gavo socialinę paramą ir siekė žinių ne tik koledže, bet ir įvairiuose internetiniuose kursuose. Rita taip pat aktyviai dalyvauja menininkų renginiuose.
Aš
vadovauju meno klubui, kuris padeda populiarinti meną. Kuriame literatūrinius
tiltus, pristatome knygas, bendraujame su rašytojais, poetais, dailininkais.
Mane sužavėjo Ritos paveikslai, todėl pasiūliau jai susitikti ir juos
apžiūrėti.
Kai
pamačiau jos kūrinius, supratau, kad jie atrodo labai profesionaliai, todėl
sugalvojau surengti parodą Birmingeme. Birmingemas – antras pagal dydį
Jungtinės Karalystės miestas, kuriame vyksta daugybė kultūrinių renginių, ypač
skirtų tautinėms mažumoms. Man kilo idėja pristatyti Baltijos šalių menininkus.
Į parodą pakviečiau dailininkę iš Latvijos bei keturias lietuves, gyvenančias
Londone ir Birmingeme. Paroda buvo labai sėkminga. Knygos pristatymo metu
menininkės pasakojo apie savo kūrybos kelią, skaitė eiles, o bardė atliko savo
dainas.
Ritą
mačiau antrą kartą per šią parodą, ir nors mes bendravome daugiau, ji atrodė
šiek tiek prislėgta, netgi paslaptinga. Pasiteiravau jos:
„Rita,
tavo istorija tikrai ypatinga. Parašyk knygą apie savo gyvenimą, juk tavo
patirtis galėtų padėti kitiems.“
Ji
atsakė:
„Negaliu
rašyti. Tai paliečia mano artimus žmones. Kaip aš galėčiau rašyti apie juos?“
Jos
dvejonės buvo juntamos visur: nors ji turėjo daug paveikslų, ji dar nebuvo
dalyvavusi jokiose parodose. Tai buvo jos pirmoji paroda, ir aš džiaugiausi,
kad galėjau jai padėti parodyti savo meną platesnei auditorijai.
Po
parodos pradėjome dažniau bendrauti socialiniuose tinkluose, o vėliau dalyvavau
psichologiniame seanse su MAC kortomis. Tai buvo įspūdinga patirtis. Mūsų
grupė, sudaryta iš keturių moterų, interpretuodavo kiekvieną kortą savaip,
dalindavosi patarimais ir pastebėjimais. Kortos padėjo atskleisti užslėptas
baimes ir idėjas, kurios buvo slopinamos dėl įvairių nuogąstavimų. Tai buvo
labai įdomus ir prasmingas seansas.
Štai
patobulintas tekstas su daugiau spalvų ir bruožų, pabrėžiant Ritos kuklumą ir
atkaklumą siekiant savo tikslo:
Rita,
kukli, bet užsispyrusi moteris, tarsi tyli gėlė, kuri siekia prasiskleisti
saulėje, įsidarbino šeštadienio mokyklėlėje mokytojos padėjėja. Nors ji
neieškojo ypatingo pripažinimo, jos pastangos ir nuoširdus darbas netrukus
patraukė mokyklos direktorės dėmesį. Sužinojusi, kad Rita yra menininkė,
direktorė pasiūlė jai vesti dailės pamokas vaikams. Tai buvo didžiulis žingsnis
į priekį – lyg pirmasis drąsus žiedlapio atsivėrimas, kuris pažadina tikrąjį
grožį.
Tuo
pat metu Rita lankė koledžą, siekdama tobulinti savo anglų kalbą, kuri jai buvo
kaip naujas kelias į platesnį pasaulį. Ten ji susidraugavo su savo anglų kalbos
mokytoja, kurios šiltas žvilgsnis ir padrąsinantys žodžiai suteikdavo
motyvacijos žengti toliau. Kai Rita kartą atvirai prabilo apie savo aistrą
menui, akys pradėjo švytėti kaip liepsnojanti žvakė tamsioje patalpoje. Ji
parodė mokytojai kelis savo darbus – paveikslus, kuriuose spalvos tarsi šoko
tarpusavyje, atspindėdamos vidinį pasaulį.
Mokytoja
buvo sužavėta – Ritos talentas jai atrodė kaip atradimas, netikėtas ir šviesus.
Ji negalėjo patikėti, kad tokia kukli ir nedrąsi moteris slepia tokį gilų
kūrybinį pasaulį.
„Tai
nuostabu, Rita! Turime surengti tavo parodą koledže,“ – ištarė ji su šypsena,
kurią lydėjo žibančios akys.
Mokytoja
taip pat patarė jai stoti į meno studijas – būtent ten Rita galėtų išlaisvinti
savo tikrąjį kūrybinį potencialą.
Ritai
šie žodžiai buvo tarsi švelnus stumtelėjimas į priekį. Ji dvejojo – jos kukli
prigimtis dažnai vertė abejoti savimi, tačiau šiame etape ji jautėsi lyg
paukštis, kuris pirmą kartą ruošiasi skristi iš lizdo. Jos pasitikėjimas savimi
augo pamažu, tarsi vos pastebimai kylanti aušra, tačiau kiekvienas žingsnis į
priekį stiprino jos tikėjimą savo galimybėmis.
Po
metų Rita jau studijavo meno koledže – tai buvo naujas skyrius jos gyvenimo
knygoje. Kiekviena pamoka buvo tarsi spalvinga mozaikos dalelė, kuri po truputį
dėliojosi į visapusišką kūrybinį paveikslą. Jos pasitikėjimas savimi augo, nors
ir nedrąsiai, kaip gėlė, kuri pirmiausia išleidžia subtilų pumpurą, bet vėliau,
jausdama šilumą ir palaikymą, skleidžia visą savo grožį.
Rita
yra ne tik menininkė, bet ir dailės mokytoja, perteikianti savo kūrybinę aistrą
vaikams, o taip pat pati nuolat tobulėjanti studijuodama dailę koledže. Šiuo
metu ji dirba prie projekto „Išmesti, apleisti ir sunykę,“ kuriame nagrinėja
laikinumo ir atsinaujinimo temas. Štai ką ji rašo apie šį projektą:
„Naudoju
gyvas gladioles, kad atskleisčiau vieną paprastą, bet gilią tiesą: viskas, kas
turi pradžią, neišvengiamai turi ir pabaigą. Gladiolės – gėlės,
simbolizuojančios ištvermę ir grožį – savo trumpalaikiu žydėjimu ir nuvytimu
mums primena, kad kiekviena pradžia yra neatskiriamai susijusi su pabaiga.
Tačiau net ir pabaiga neša savyje užuomazgas naujai pradžiai.
Kai
žvelgiame į nuvytusias gėles, tai nėra tik grožio praradimas. Tai yra gyvenimo
ciklo atspindys – natūrali raida, kurioje nykimas sukuria erdvę naujiems
dalykams atsirasti. Lygiai kaip gamtoje, taip ir mūsų gyvenime – kiekvienas
praradimas, nusivylimas ar sunykimas tampa vieta, iš kurios gali išaugti kažkas
nauja.
Dažnai
siekiame išlaikyti išorinį gyvybingumą, stengiamės atrodyti tvirti ir stiprūs,
net kai viduje jaučiame nuovargį ar vidinį išsekimą. Būtent čia prasideda
psichosomatika, kuri skatina mus priimti šį vidinį nykimą ne kaip pralaimėjimą,
o kaip natūralų augimo ir atsinaujinimo procesą. Kaip ir gladiolės, kurios
pamažu praranda savo išorinį grožį, tačiau jų šaknys ir toliau maitinasi ir
tęsia gyvybės ciklą. Nuvytusios gėlės tampa naujų pumpurų pradžia.
Mano
projekte nuvytusių gladiolių žiedus panaudojau monoprintų kūrimui, kuriuos
vėliau spalvinau akriliniais pieštukais. Šis kūrybos procesas leido man iš
naujo pažvelgti į gėlių nykimą, atskleisti jų subtilų grožį net ir tada, kai
jis blėsta, ir atrasti naujas metaforas laikinumo cikle. Tai buvo lyg naujo
gyvenimo įkvėpimas, išblėsusio grožio atgimimas naujomis spalvomis ir formomis.
Tad,
kai gyvenime susiduriame su pokyčiais, kai kažkas baigiasi, turime prisiminti
šią pamoką: pabaiga nėra galutinis taškas. Ji yra vartai į kitą etapą, į naują
pradžią. Kaip gladiolės, mes taip pat turime gebėjimą atgimti, transformuotis
ir augti, nepaisant to, kokios sunkios aplinkybės mus supa.“
No comments:
Post a Comment