Ilga kelionė į meną. Pažintis . Aldona Grupas

  

Ilga kelionė į meną.  Pažintis

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, triumfo ir praradimo akimirkų. Kartais, kai žodžių nepakanka, kūryba tampa mūsų vidiniu vedliu, nukeliančiu į jausmų gelmes, atveriančiu naujus pasaulius ir leidžiančiu keliauti per žmogaus sielos platybes. Bet kaip vyksta ši magija? Iš kur menininkai semiasi įkvėpimo?

Rašau apie gyvenimo istorijas, kurios mane įkvepia, ir noriu jomis dalintis su skaitytojais. Viena ypatinga istorija, kuri sukrėtė mano širdį savo išskirtinumu ir gilumu, yra dailininkės Ritos (vardas pakeistas) kelionė.

Su Rita susipažinome viename menininkų renginyje. Po oficialios dalies prie manęs priėjo nedidelio ūgio moteris, šviesiai trumpai kirptais plaukais, ir nedrąsiai prisistatė. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos ir jos vardas – Rita. Jos ramus balsas ir šypsena paliko gilų įspūdį, todėl netrukus įsitraukėme į šiltą pokalbį.

Rita gimė ir augo Lietuvoje, o dabar gyvena Londone. Jos išsilavinimas itin įvairus: techninis aukštasis išsilavinimas, o taip pat ji yra baigusi psichologijos institutą nuotoliniu būdu. Psichologijoje Rita dirba su metaforinėmis asociacijų kortelėmis (MAC), kurios naudojamos ne tik psichologinėms problemoms spręsti, bet ir savęs atradimui, mokymuisi bei kūrybiškumui ugdyti.

Man buvo labai įdomu, nes anksčiau tik girdėjau apie tokias kortas, bet niekada nesidomėjau, kaip jos naudojamos praktikoje.

Rita taip pat įgyvendino savo seną svajonę – tapyti. Būdama penkiasdešimties, ji pradėjo dailės kelią, įrodydama, kad pašaukimas gali ateiti bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji taip pat lankė koledžą, tobulino anglų kalbą, ir gyveno su sūnumi nuomojamame bute. Po nelaimingo atsitikimo, dėl kurio ilgai negalėjo dirbti, ji gavo socialinę paramą ir siekė žinių ne tik koledže, bet ir įvairiuose internetiniuose kursuose. Rita taip pat aktyviai dalyvauja menininkų renginiuose.

Aš vadovauju meno klubui, kuris padeda populiarinti meną. Kuriame literatūrinius tiltus, pristatome knygas, bendraujame su rašytojais, poetais, dailininkais. Mane sužavėjo Ritos paveikslai, todėl pasiūliau jai susitikti ir juos apžiūrėti.

Kai pamačiau jos kūrinius, supratau, kad jie atrodo labai profesionaliai, todėl sugalvojau surengti parodą Birmingeme. Birmingemas – antras pagal dydį Jungtinės Karalystės miestas, kuriame vyksta daugybė kultūrinių renginių, ypač skirtų tautinėms mažumoms. Man kilo idėja pristatyti Baltijos šalių menininkus. Į parodą pakviečiau dailininkę iš Latvijos bei keturias lietuves, gyvenančias Londone ir Birmingeme. Paroda buvo labai sėkminga. Knygos pristatymo metu menininkės pasakojo apie savo kūrybos kelią, skaitė eiles, o bardė atliko savo dainas.

Ritą mačiau antrą kartą per šią parodą, ir nors mes bendravome daugiau, ji atrodė šiek tiek prislėgta, netgi paslaptinga. Pasiteiravau jos:

„Rita, tavo istorija tikrai ypatinga. Parašyk knygą apie savo gyvenimą, juk tavo patirtis galėtų padėti kitiems.“

Ji atsakė:

„Negaliu rašyti. Tai paliečia mano artimus žmones. Kaip aš galėčiau rašyti apie juos?“

Jos dvejonės buvo juntamos visur: nors ji turėjo daug paveikslų, ji dar nebuvo dalyvavusi jokiose parodose. Tai buvo jos pirmoji paroda, ir aš džiaugiausi, kad galėjau jai padėti parodyti savo meną platesnei auditorijai.

Po parodos pradėjome dažniau bendrauti socialiniuose tinkluose, o vėliau dalyvavau psichologiniame seanse su MAC kortomis. Tai buvo įspūdinga patirtis. Mūsų grupė, sudaryta iš keturių moterų, interpretuodavo kiekvieną kortą savaip, dalindavosi patarimais ir pastebėjimais. Kortos padėjo atskleisti užslėptas baimes ir idėjas, kurios buvo slopinamos dėl įvairių nuogąstavimų. Tai buvo labai įdomus ir prasmingas seansas.

Štai patobulintas tekstas su daugiau spalvų ir bruožų, pabrėžiant Ritos kuklumą ir atkaklumą siekiant savo tikslo:

Rita, kukli, bet užsispyrusi moteris, tarsi tyli gėlė, kuri siekia prasiskleisti saulėje, įsidarbino šeštadienio mokyklėlėje mokytojos padėjėja. Nors ji neieškojo ypatingo pripažinimo, jos pastangos ir nuoširdus darbas netrukus patraukė mokyklos direktorės dėmesį. Sužinojusi, kad Rita yra menininkė, direktorė pasiūlė jai vesti dailės pamokas vaikams. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį – lyg pirmasis drąsus žiedlapio atsivėrimas, kuris pažadina tikrąjį grožį.

Tuo pat metu Rita lankė koledžą, siekdama tobulinti savo anglų kalbą, kuri jai buvo kaip naujas kelias į platesnį pasaulį. Ten ji susidraugavo su savo anglų kalbos mokytoja, kurios šiltas žvilgsnis ir padrąsinantys žodžiai suteikdavo motyvacijos žengti toliau. Kai Rita kartą atvirai prabilo apie savo aistrą menui, akys pradėjo švytėti kaip liepsnojanti žvakė tamsioje patalpoje. Ji parodė mokytojai kelis savo darbus – paveikslus, kuriuose spalvos tarsi šoko tarpusavyje, atspindėdamos vidinį pasaulį.

Mokytoja buvo sužavėta – Ritos talentas jai atrodė kaip atradimas, netikėtas ir šviesus. Ji negalėjo patikėti, kad tokia kukli ir nedrąsi moteris slepia tokį gilų kūrybinį pasaulį.

„Tai nuostabu, Rita! Turime surengti tavo parodą koledže,“ – ištarė ji su šypsena, kurią lydėjo žibančios akys.

Mokytoja taip pat patarė jai stoti į meno studijas – būtent ten Rita galėtų išlaisvinti savo tikrąjį kūrybinį potencialą.

Ritai šie žodžiai buvo tarsi švelnus stumtelėjimas į priekį. Ji dvejojo – jos kukli prigimtis dažnai vertė abejoti savimi, tačiau šiame etape ji jautėsi lyg paukštis, kuris pirmą kartą ruošiasi skristi iš lizdo. Jos pasitikėjimas savimi augo pamažu, tarsi vos pastebimai kylanti aušra, tačiau kiekvienas žingsnis į priekį stiprino jos tikėjimą savo galimybėmis.

Po metų Rita jau studijavo meno koledže – tai buvo naujas skyrius jos gyvenimo knygoje. Kiekviena pamoka buvo tarsi spalvinga mozaikos dalelė, kuri po truputį dėliojosi į visapusišką kūrybinį paveikslą. Jos pasitikėjimas savimi augo, nors ir nedrąsiai, kaip gėlė, kuri pirmiausia išleidžia subtilų pumpurą, bet vėliau, jausdama šilumą ir palaikymą, skleidžia visą savo grožį.

Rita yra ne tik menininkė, bet ir dailės mokytoja, perteikianti savo kūrybinę aistrą vaikams, o taip pat pati nuolat tobulėjanti studijuodama dailę koledže. Šiuo metu ji dirba prie projekto „Išmesti, apleisti ir sunykę,“ kuriame nagrinėja laikinumo ir atsinaujinimo temas. Štai ką ji rašo apie šį projektą:

„Naudoju gyvas gladioles, kad atskleisčiau vieną paprastą, bet gilią tiesą: viskas, kas turi pradžią, neišvengiamai turi ir pabaigą. Gladiolės – gėlės, simbolizuojančios ištvermę ir grožį – savo trumpalaikiu žydėjimu ir nuvytimu mums primena, kad kiekviena pradžia yra neatskiriamai susijusi su pabaiga. Tačiau net ir pabaiga neša savyje užuomazgas naujai pradžiai.

Kai žvelgiame į nuvytusias gėles, tai nėra tik grožio praradimas. Tai yra gyvenimo ciklo atspindys – natūrali raida, kurioje nykimas sukuria erdvę naujiems dalykams atsirasti. Lygiai kaip gamtoje, taip ir mūsų gyvenime – kiekvienas praradimas, nusivylimas ar sunykimas tampa vieta, iš kurios gali išaugti kažkas nauja.

Dažnai siekiame išlaikyti išorinį gyvybingumą, stengiamės atrodyti tvirti ir stiprūs, net kai viduje jaučiame nuovargį ar vidinį išsekimą. Būtent čia prasideda psichosomatika, kuri skatina mus priimti šį vidinį nykimą ne kaip pralaimėjimą, o kaip natūralų augimo ir atsinaujinimo procesą. Kaip ir gladiolės, kurios pamažu praranda savo išorinį grožį, tačiau jų šaknys ir toliau maitinasi ir tęsia gyvybės ciklą. Nuvytusios gėlės tampa naujų pumpurų pradžia.

Mano projekte nuvytusių gladiolių žiedus panaudojau monoprintų kūrimui, kuriuos vėliau spalvinau akriliniais pieštukais. Šis kūrybos procesas leido man iš naujo pažvelgti į gėlių nykimą, atskleisti jų subtilų grožį net ir tada, kai jis blėsta, ir atrasti naujas metaforas laikinumo cikle. Tai buvo lyg naujo gyvenimo įkvėpimas, išblėsusio grožio atgimimas naujomis spalvomis ir formomis.

Tad, kai gyvenime susiduriame su pokyčiais, kai kažkas baigiasi, turime prisiminti šią pamoką: pabaiga nėra galutinis taškas. Ji yra vartai į kitą etapą, į naują pradžią. Kaip gladiolės, mes taip pat turime gebėjimą atgimti, transformuotis ir augti, nepaisant to, kokios sunkios aplinkybės mus supa.“

 Albion Art Club

 Wightlessness therapy