Sekantis mūsų kelionės sustojimas – Izmiras, trečias pagal dydį Turkijos miestas. Tai miestas su turtinga istorija – aplink daug senovinių griuvėsių, menančių Romos imperijos laikus. Tačiau po įspūdingo Akropolio Atėnuose šįkart nusprendėme nesirinkti ekskursijos – tiesiog pasivaikščioti ir pajusti miesto dvasią savarankiškai.
Izmiras pasitiko šiltai. Tai didelis, modernus, bet kartu jaukus miestas. Gatvėse – gausybė parduotuvių, kavinių, restoranų. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyko gana ramiai – niekas netempė už rankos, nekvietė garsiai į vidų, o atmosfera buvo maloniai atsipalaidavusi.
Vienas dalykas, kuris mane nuoširdžiai nustebino ir sušildė širdį – turkų meilė gyvūnams. Gatvėse matėme daug kačių ir šunų, kurie, nors ir neturi nuolatinių namų, yra šeriami, prižiūrimi, ir, panašu, labai gerbiami.
Didžiausią įspūdį paliko vienas netikėtas vaizdas. Įėjusi į bižuterijos parduotuvę, pamačiau viduje miegantį didelį, apvalų šunį. Jis ilsėjosi visai šalia pakabintų karolių, o žmonės ramiai vaikščiojo aplink, atsargiai žengdami, kad jo netyčia nepažadintų. O išeinant pamatėme dar vieną šunį, miegantį šalia pirmojo – abu gulėjo sau ramiai, lyg būtų nuolatiniai tos parduotuvės darbuotojai. Niekas jų nevarė lauk, niekam jie netrukdė – toks gražus žmonių ir gyvūnų sugyvenimo pavyzdys.
Tai buvo rami, bet jauki diena. Izmiras paliko šiltą, kiek netikėtą įspūdį – o didieji šunys juvelyrikos parduotuvėje ilgam liks atmintyje.
Nuodėminga meilė
No comments:
Post a Comment