Aldona Grupas
Man buvo aštuoneri metai, kai stovėjau Rygos operos ir baleto teatro scenoje ir latvių kalba deklamavau poeto Rainio eilėraštį. Tą dieną gavau savo pirmąjį apdovanojimą – knygą su Rainio poezija. Ar galėjau tada pagalvoti, kad po daugelio metų menas mane nuves net iki Jungtinės Karalystės parlamento?
Gimiau Rygoje. Vaikystėje mama dažnai vesdavosi mane pasivaikščioti po senamiestį. Ji rodydavo gražius pastatus, ant jų esančias skulptūras, pasakodavo apie architektūrą. Kartu lankydavome muziejus ir meno galerijas. Galbūt tada ir gimė mano meilė menui.
Vėliau, gyvendama Lietuvoje, nepraleisdavau progos apsilankyti meno galerijose. Ryga, Klaipėda, Vilnius, Sankt Peterburgas – kiekviename iš šių miestų ieškojau susitikimo su menu.
Man menas niekada nebuvo vien paveikslai. Tai ir muzika, šokis, literatūra, teatras. Visa tai, kas praturtina žmogaus gyvenimą, suteikia emocijų, verčia susimąstyti.
Tačiau mano profesinis kelias pasuko visai kita kryptimi. Tapau slaugytoja. Daugiau kaip keturiasdešimt metų dirbau medicinoje, iš jų dvideimt – Anglijoje. Mano kasdienybėje buvo žmonių skausmas, rūpesčiai, džiaugsmai ir gyvenimo istorijos.
Bet menas niekur nedingo. Jis visada buvo šalia.
Gyvendama Anglijoje pradėjau rašyti knygas, jas pristatyti skaitytojams, organizuoti susitikimus su rašytojais, poetais ir menininkais. Susitikdavome įvairiuose Jungtinės Karalystės ir Lietuvos miestuose, o vėliau mūsų pokalbiai persikėlė ir į internetinę erdvę. Dalyvavau meno ir literatūros festivaliuose, susipažinau su daugybe įdomių kūrybingų žmonių.
Vieną dieną, bendraujant su dirigente Margarita Mikhailova, gimė mintis įkurti meno klubą. Mes abi buvome kupinos kūrybinių idėjų, todėl ilgai nesvarstėme. Taip atsirado „Albion Art Club“ – vieta, kurioje galėjo susitikti įvairių tautybių menininkai, rašytojai, poetai ir visi, kuriems artimas menas.
Ir štai vienas susitikimas atvėrė dar vienas duris.
Susipažinau su menininke Rasa Ušackiene. Kartą, apsilankiusi jos namuose, pamačiau ant sienų kabančius paveikslus ir išklausiau jos gyvenimo istoriją.
Nežinau, kokia magija tą akimirką įvyko, bet staiga panorėjau parodyti pasauliui moteris, kurios savo kūrybinį kelią pradėjo jau perkopusios penkiasdešimtmetį.
Pažinojau ir jaunesnių menininkių iš Latvijos bei Ukrainos. Pradėjau galvoti, kaip jas visas suburti, kaip parodyti jų kūrybą platesnei visuomenei.
Man ypač artimos dvi šalys – Latvija, kurioje gimiau, ir Lietuva, mano tėvų žemė, kurioje yra mano šaknys.
Taip gimė meno projektas „Baltijos spinduliuotė: įkvėpimo menas“.
Prasidėjo darbas. Susitikimai, pokalbiai, susirašinėjimai, parodų organizavimas. Ne viskas buvo paprasta, tačiau noras parodyti menininkių kūrybą buvo stipresnis už iškylančius sunkumus.
Ir projektas pradėjo savo kelionę.
Pirmoji paroda įvyko Birmingemo Midlands Arts Centre (MAC). Vėliau mūsų menininkių darbai buvo eksponuojami Lietuvos ambasadoje Londone, Lietuvos Respublikos Seime ir pagaliau – Jungtinės Karalystės parlamente.
Keturios parodos. Keturios ypatingos stotelės.
Kartais pagalvoju, koks įdomus tas gyvenimas. Maža mergaitė, vaikščiojanti su mama po Rygos senamiestį ir besižavinti pastatų skulptūromis, po daugelio metų stovi Jungtinės Karalystės parlamente, kur eksponuojami jos organizuoto projekto menininkių paveikslai.
Ar galėjau apie tai svajoti?
Tikrai ne.
Per tuos metus sutikau daug talentingų žmonių. Kiekvienas jų turėjo savo istoriją, savo svajones, savo kelią į kūrybą. Man buvo didelis džiaugsmas padėti jų darbams pasiekti žiūrovus.
Ir vis dėlto kartais susimąstau: kas yra ta meno magija?
Gal tai paveikslas, prie kurio sustoji ir negali atitraukti akių? Gal muzika, kuri suvirpina širdį? O gal eilėraštis, kurį išmokai vaikystėje ir prisimeni visą gyvenimą?
Man meno magija – tai ir žmonės. Jų talentas, drąsa kurti, noras dalytis savo pasauliu su kitais.
Aš vis dar esu ta pati mergaitė, kuriai mama rodė gražius Rygos pastatus. Tik šiandien jau pati vedu kitus į meno pasaulį.
Štai tokia mano meno magija.
No comments:
Post a Comment