MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

 🎬 MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

Kažkada, maždaug prieš penkiolika metų, manęs paprašė finansiškai paremti vieną filmą. Sutikau. Ir pradėjau svajoti... Kaip bus įdomu! Aš būsiu filmo rėmėja, gal net dalyvausiu filmavime, susipažinsiu su kino pasauliu!

Deja, filmas taip ir neišvydo dienos šviesos. Pritrūko pinigų. Mano investuotą dalį grąžino, ir tuo viskas baigėsi.

Bet ar tikrai baigėsi?

Matyt, mano svajonė jau buvo paleista į Visatą. O Visata, pasirodo, nieko nepamiršta! 

Parašiau knygą „Širdies keliu“. Tai gyvenimiška istorija, kuri man pačiai labai patiko. Ir vieną dieną pagalvojau: o kodėl gi pagal ją nesukūrus filmo?

Užsakiau scenarijų. Juk pati scenarijų rašyti nemoku. Scenarijus man patiko. Pradėjau ieškoti, kas galėtų jį ekranizuoti. Ieškojau, ieškojau... Neradau. Ir vėl savo svajonę padėjau į šalį.

Praėjo kiek laiko.

Vieną dieną Karališkosios kino akademijos studentas pasiūlė sukurti trumpą filmuką pagal mano pirmąją knygą apie Wolverhamptono lietuvių bendruomenę.

Sutikau. Buvo įdomu! Pirmą kartą iš arčiau prisiliečiau prie filmavimo proceso.

Bet tuo mano pažintis su kameromis nesibaigė. Teko dalyvauti ir televizijos laidų „Yra kaip yra“ bei „Nuo... iki...“ filmavimuose. Vėl kameros, šviesos, filmavimo komanda... Ir vėl nauja patirtis!

Tik tada dar nesusimąsčiau, kad mano kadaise į Visatą paleista svajonė taip atkakliai skinasi kelią į gyvenimą. Matyt, Visata nusprendė: jeigu jau užsimanei kino, tai ir gausi! 

O paskui gyvenimas mane suvedė su prodiusere Marina Strela. Ir štai čia prasidėjo tikras kinas! 

Filmas „Tarp dviejų žemių“. Tikros profesionalios aktorės, Lietuvos kino ir teatro žvaigždės, filmavimo komanda, kameros, šviesos, pasiruošimas, nesibaigiantys organizaciniai klausimai...

Pagaliau pamačiau, kaip iš tikrųjų gimsta filmas. Ne žiūrovo akimis, o iš vidaus.

Ir žinote, ką supratau?

Kad man jokio filmo daugiau nereikia! 

Svajojau apie romantišką kino pasaulį, o pamačiau, kiek už jo slypi darbo, atsakomybės, rūpesčių ir kantrybės.

Štai taip išsipildė mano penkiolikos metų senumo svajonė.

Todėl turiu jums vieną patarimą:

Svajokite atsargiai! Nes kartais mes labai norime to, apie ką dar mažai žinome. O kai pagaliau gauname, suprantame, kad gal mums to visai ir nereikėjo.

Bet Visatai jau nepaaiškinsi. Juk patys prašėme! 

Ir štai, vos spėjau pagalvoti, kad mano filmografijai jau gana, vieną rytą gaunu žinutę iš Maskvos. Vienas rašytojas, profesorius, perskaitęs mano knygą, taip susižavėjo joje papasakota istorija, kad nusprendė parašyti dokumentinio filmo scenarijų. O ateityje galbūt net sukurti vaidybinį filmą!

Perskaičiau žinutę ir pirmoji mintis buvo: „Kas darosi?! Ir vėl filmas?!“ 

Atrodo, kuo labiau bandau pabėgti nuo kino pasaulio, tuo atkakliau jis mane vejasi!

O paskui susimąsčiau... Gal ir nereikia nuo jo bėgti? Juk visa tai – mano pačios prieš daugelį metų pasėtų sėklų derlius. Rašiau knygas, kūriau, svajojau, dirbau, kartais nusivildavau, bet niekada nesustojau.

Ir dabar tos sėklos pradeda dygti. Mano knygos sulaukia pripažinimo, literatūrinių nominacijų, o jų istorijos įkvepia kitus kūrėjus.

Ar bus dar vienas filmas? Nežinau. Ir šį kartą tikrai nesiruošiu jo organizuoti. Tegul gyvenimas pats parodo, kur nuves ši istorija.

O jums vis tiek patariu – svajokite atsargiai! Nes Visata, pasirodo, turi labai gerą atmintį! 

O aš? Aš ir toliau svajosiu. Tik gal kitą kartą šiek tiek atsargiau! 

Aldona Grupas