Pirmasis pasakojimas iš knygos „Du gyvenimai prie vieno stalo“
Mano vyras, nors ir nėra indas, labai mėgsta indišką maistą. O štai aš turiu prisipažinti – indiškų patiekalų gaminti nemoku. Žinoma, esu jų ragavusi ne kartą. Turiu draugių indžių, kurios kartais mane pavaišina savo gamintais valgiais. Kiekvieną kartą stebiuosi, kaip iš paprastų produktų, pridėjus įvairių prieskonių, galima sukurti tokius neįprastus skonius.
Tačiau viena yra valgyti, o visai kas kita – pačiai gaminti.
Mano vyras kartais nuperka indiško sūrio, vadinamo paneer. Tai baltas, gana tvirtas, švelnaus skonio sūris. Jis jį valgo tiesiog taip, kaip mes, lietuviai, valgome varškės sūrį. Be jokių ypatingų padažų ar indiškų prieskonių. Kartą, pamačiusi šį sūrį mūsų namuose, sugalvojau jį nufotografuoti ir nusiųsti savo draugei Sarbjit.
Norėjau šiek tiek pasigirti, kad ir mes valgome indišką sūrį!
Nusiunčiau nuotrauką visai negalvodama, kad iš tokio paprasto dalyko gali gimti pirmasis mūsų bendros knygos receptas. Sarbjit sureagavo iš karto.
„Štai ir mūsų pirmasis patiekalas knygai! – parašė ji. – Atvažiuok, aš tave pamokysiu, kaip indai gamina patiekalus su šituo sūriu.“
Perskaičiusi jos žinutę labai apsidžiaugiau. Mes jau buvome nusprendusios kartu rašyti knygą apie savo gyvenimus, draugystę, slaugymą ir indišką virtuvę. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip papasakoti apie maistą taip, kad skaitytojas ne tik išmoktų gaminti, bet ir pajustų mūsų bendravimą, pažintų mus abi?
Ir štai atsakymas atsirado savaime. Nuo paprasčiausios sūrio nuotraukos.
Ilgai nelaukusi išsiruošiau pas Sarbjit. Man tai buvo savotiškas iššūkis. Juk aš ne tik turėjau stebėti, kaip gaminamas indiškas patiekalas, bet ir viską užrašyti, nufilmuoti, įsiminti. Norėjau, kad receptas būtų suprantamas ir žmogui, kuris, kaip ir aš, niekada nėra gaminęs indiško maisto.
Vos pravėrusi Sarbjit namų duris, pajutau malonius virtuvės kvapus.
Ant stalo jau laukė įvairūs produktai, indeliai su prieskoniais. Vienų pavadinimus žinojau, kitus girdėjau pirmą kartą. Ciberžolė, kmynai, imbieras, garam masala... Atrodė, kad prieš mane atsiveria visai kitas kulinarinis pasaulis. Sarbjit pasitiko mane šypsodamasi.
Ji buvo pasiruošusi ne tik gaminti, bet ir mokyti.
„Nebijok, virtuvėje nėra jokių taisyklių, jei gamini su meile“, – padrąsino mane.
Išsitraukiau telefoną ir pradėjau filmuoti. Stebėjau kiekvieną jos judesį. Kaip ji ruošia prieskonius, pjausto svogūnus, kaitina aliejų, deda ingredientus į puodą. Stengiausi nepraleisti nė vienos smulkmenos.
Man buvo įdomu viskas. Kodėl pirmiausia reikia pakepinti kmynus? Kodėl anakardžių riešutus reikia mirkyti vandenyje? Kam į padažą dedamas imbieras? Ir kodėl viską reikia sutrinti iki vientisos masės?
Kuo ilgiau stebėjau, tuo aiškiau supratau, kad indiška virtuvė nėra vien prieskonių gausa. Tai ir gaminimo būdas, ir produktų derinimas, ir kantrybė.
Man, įpratusiai prie lietuviškų patiekalų, kai kurie gaminimo etapai buvo visai nauji.
Žinoma, lietuviškoje virtuvėje taip pat netrūksta skanių ir įdomių valgių. Tačiau mes turime savas tradicijas, o indai – savas. Ir būtent tai mane labiausiai žavi. Galimybė pažinti kitą kultūrą ne iš knygų ar televizijos laidų, o būnant šalia žmogaus, kuris su ta kultūra užaugo.
Kol Sarbjit gamino, aš filmavau ir klausinėjau.
Kartais pagalvodavau apie savo vyrą. Jis, mėgstantis indišką maistą, tikriausiai apsidžiaugtų, jeigu vieną dieną ir aš jam pagaminčiau tokį patiekalą.
O galbūt tai ir įvyks? Juk dabar turiu mokytoją!
Man labai svarbu, kad šioje knygoje receptai nebūtų vien sausas ingredientų sąrašas ir gaminimo instrukcijos. Noriu papasakoti, kaip jie atsirado mūsų gyvenime, ką išmokau, kas mane nustebino ir kodėl vienas ar kitas patiekalas tapo mūsų bendros istorijos dalimi.
Su Sarbjit mus sieja ne vien maistas. Mūsų draugystė prasidėjo gerokai anksčiau, dirbant slaugos namuose. Ten susitiko dvi moterys iš skirtingų šalių, su skirtingomis gyvenimo patirtimis, tradicijomis ir papročiais.
Tuomet nė viena nežinojome, kad vieną dieną kartu rašysime knygą.
Ir štai dabar sėdžiu Sarbjit virtuvėje, filmuoju, kaip ji gamina indišką sūrį aromatingame padaže, ir galvoju, kokių netikėtų kelių kartais pasiūlo gyvenimas.
Nuo slaugos namų iki bendros knygos.
Nuo kasdienio bendravimo iki ilgametės draugystės. Nuo vienos sūrio nuotraukos iki pirmojo recepto. Taip prasidėjo mūsų knygos kulinarinė kelionė.
Norėjau šiek tiek pasigirti, kad ir mes valgome indišką sūrį!
Nusiunčiau nuotrauką visai negalvodama, kad iš tokio paprasto dalyko gali gimti pirmasis mūsų bendros knygos receptas. Sarbjit sureagavo iš karto.
„Štai ir mūsų pirmasis patiekalas knygai! – parašė ji. – Atvažiuok, aš tave pamokysiu, kaip indai gamina patiekalus su šituo sūriu.“
Perskaičiusi jos žinutę labai apsidžiaugiau. Mes jau buvome nusprendusios kartu rašyti knygą apie savo gyvenimus, draugystę, slaugymą ir indišką virtuvę. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip papasakoti apie maistą taip, kad skaitytojas ne tik išmoktų gaminti, bet ir pajustų mūsų bendravimą, pažintų mus abi?
Ir štai atsakymas atsirado savaime. Nuo paprasčiausios sūrio nuotraukos.
Ilgai nelaukusi išsiruošiau pas Sarbjit. Man tai buvo savotiškas iššūkis. Juk aš ne tik turėjau stebėti, kaip gaminamas indiškas patiekalas, bet ir viską užrašyti, nufilmuoti, įsiminti. Norėjau, kad receptas būtų suprantamas ir žmogui, kuris, kaip ir aš, niekada nėra gaminęs indiško maisto.
Vos pravėrusi Sarbjit namų duris, pajutau malonius virtuvės kvapus.
Ant stalo jau laukė įvairūs produktai, indeliai su prieskoniais. Vienų pavadinimus žinojau, kitus girdėjau pirmą kartą. Ciberžolė, kmynai, imbieras, garam masala... Atrodė, kad prieš mane atsiveria visai kitas kulinarinis pasaulis. Sarbjit pasitiko mane šypsodamasi.
Ji buvo pasiruošusi ne tik gaminti, bet ir mokyti.
„Nebijok, virtuvėje nėra jokių taisyklių, jei gamini su meile“, – padrąsino mane.
Išsitraukiau telefoną ir pradėjau filmuoti. Stebėjau kiekvieną jos judesį. Kaip ji ruošia prieskonius, pjausto svogūnus, kaitina aliejų, deda ingredientus į puodą. Stengiausi nepraleisti nė vienos smulkmenos.
Man buvo įdomu viskas. Kodėl pirmiausia reikia pakepinti kmynus? Kodėl anakardžių riešutus reikia mirkyti vandenyje? Kam į padažą dedamas imbieras? Ir kodėl viską reikia sutrinti iki vientisos masės?
Kuo ilgiau stebėjau, tuo aiškiau supratau, kad indiška virtuvė nėra vien prieskonių gausa. Tai ir gaminimo būdas, ir produktų derinimas, ir kantrybė.
Man, įpratusiai prie lietuviškų patiekalų, kai kurie gaminimo etapai buvo visai nauji.
Žinoma, lietuviškoje virtuvėje taip pat netrūksta skanių ir įdomių valgių. Tačiau mes turime savas tradicijas, o indai – savas. Ir būtent tai mane labiausiai žavi. Galimybė pažinti kitą kultūrą ne iš knygų ar televizijos laidų, o būnant šalia žmogaus, kuris su ta kultūra užaugo.
Kol Sarbjit gamino, aš filmavau ir klausinėjau.
Kartais pagalvodavau apie savo vyrą. Jis, mėgstantis indišką maistą, tikriausiai apsidžiaugtų, jeigu vieną dieną ir aš jam pagaminčiau tokį patiekalą.
O galbūt tai ir įvyks? Juk dabar turiu mokytoją!
Man labai svarbu, kad šioje knygoje receptai nebūtų vien sausas ingredientų sąrašas ir gaminimo instrukcijos. Noriu papasakoti, kaip jie atsirado mūsų gyvenime, ką išmokau, kas mane nustebino ir kodėl vienas ar kitas patiekalas tapo mūsų bendros istorijos dalimi.
Su Sarbjit mus sieja ne vien maistas. Mūsų draugystė prasidėjo gerokai anksčiau, dirbant slaugos namuose. Ten susitiko dvi moterys iš skirtingų šalių, su skirtingomis gyvenimo patirtimis, tradicijomis ir papročiais.
Tuomet nė viena nežinojome, kad vieną dieną kartu rašysime knygą.
Ir štai dabar sėdžiu Sarbjit virtuvėje, filmuoju, kaip ji gamina indišką sūrį aromatingame padaže, ir galvoju, kokių netikėtų kelių kartais pasiūlo gyvenimas.
Nuo slaugos namų iki bendros knygos.
Nuo kasdienio bendravimo iki ilgametės draugystės. Nuo vienos sūrio nuotraukos iki pirmojo recepto. Taip prasidėjo mūsų knygos kulinarinė kelionė.
Receptas knygoje ir
No comments:
Post a Comment