„Iš knygos Tapyti gyvenimą iš naujo“ Kaip Rita atrado tapybą.

 

Slaugos namuose dirbome kelios lietuvės. Mes labai gerai sugyvenome, padėdavome viena kitai. Kartą po darbo išėjau su Angele. Persimetėme keliais žodžiais apie orą ir kaip gerai, kad baigėsi pamaina ir galime eiti pasivaikščioti. Oras buvo tikrai puikus. Švietė saulė, nuotaika gera, regis, nuovargį palikome uždariusios darbo duris.

     Angelė nedrąsiai pasakė: „Aš turiu tau pasakyti, kur einu, bet tu juoksiesi iš manęs.“ Pažadėjau nesijuokti. Ji pasakė, kad eina į piešimo pamoką. 

    „Tai bent! – sušukau aš. – Mano svajonė – piešti. Paimk ir mane.“ Angelė apsidžiaugė, kad aš taip sureagavau, ir mes kartu nuėjome į piešimo pamoką. Pamoka vyko didelėje patalpoje, apstatytoje molbertais, piešiniais ir piešimo įrankiais. 

    Dažų kvapas tvyrojo ore. Galva sukosi iš laimės. Man čia patiko viskas – ir dažų kvapas, ir piešiniai, ir teptukai. Mokytoja Anna labai maloniai priėmė mane į grupę. Sumokėjusi už kursus, sėdau prie molberto. 

    

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tuščią lapą. Turbūt vis dar netikėjau, kad mano svajonė pildosi. Ir staiga kažkas nušvito galvoje ir aš pradėjau piešti. Piešiau nesustodama. Teptukas slinko popieriumi kaip gulbė plaukia ežeru. Spalvos derėjo viena su kita net negalvojant. Viskas vyko savaime. Regis, seniai žinojau, kaip reikia piešti. Ta diena man buvo laimingiausia. 

    Grįžau namo lyg ant sparnų. Regis, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis, laimingesnis nuo tos dienos, kai pradėjau piešti. Lankiau kursus kelis mėnesius, bet, deja, jie baigėsi, nes Anna išvyko gyventi į Balį. Bet aš nenuleidau rankų. 

    Pradžia buvo padaryta. Aš nusipirkau reikmenų ir piešiau namie. Buto sienos buvo nukabinėtos paveikslais, už lovos gulėjo supakuoti paveikslai. Mano kambarys atrodė kaip galerija. 

  

 Vieną vakarą, kai už lango tyliai krapnojo lietus, naršydama „YouTube“ užkliuvau už vaizdo įrašų, kuriuose nemokamai mokoma piešti. Tą akimirką viduje kažkas suvirpėjo. Kai pamačiau, kad pamokas veda Igoris Sacharovas, nuostabus, ramus, kantrus dailininkas, mane užvaldė smalsumas. Jo balsas buvo švelnus, rankų judesiai – užtikrinti. 44 Žiūrėjau į jo potėpius tarsi užhipnotizuota, stebėjausi, kaip jo rankose gimsta gyvybė – spalvos liejosi, susiliejo, ir štai – paveikslas. 

    „Aš irgi noriu taip mokėti piešti“, – pagalvojau ir pajutau gimusią nedrąsią viltį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai mene. Stebėdama Sacharovo pamokas, kruopščiai bandžiau atkartoti jo technikas. Prieš save turėjau baltą drobę, teptukus, dažus, girdėjau tylų balsą, sakantį: „Tiesiog bandyk.“ Ir aš bandžiau. Pirmieji paveikslai gimė nedrąsiai, su klaidomis, abejojant, bet tvyrant nesumeluotam džiaugsmui – juk tai buvo mano rankų, mano širdies kūriniai.

TAPYTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO

Knyga pirkti čia

Niekada nevėlu pradėti iš naujo: Reginos Skridos istorija

 

Po klausimo socialiniuose tinkluose „Ar jums teko pradėti gyvenimą iš naujo?“ sulaukiau nuoširdaus menininkės Reginos Skridos atsakymo. Jos istorija primena, kad kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda tada, kai mažiausiai jų tikimės.

"Taip, ir net ne vieną kartą.

Pirmą kartą gyvenimą iš naujo pradėjau atvykusi į Angliją. Teko mokytis kalbos, pažinti naują kultūrą, susirasti darbą ir kurti gyvenimą nuo pat pamatų. Tačiau dar vienas visiškai naujas gyvenimo etapas prasidėjo gerokai vėliau – tada, kai atradau tapybą.

Visada žavėjausi menu, lankydavausi parodose ir grožėdavausi talentingų dailininkų darbais, tačiau niekada nemaniau, kad pati tapsiu menininke. Atrodė, kad tai skirta kitiems žmonėms, turintiems ypatingą talentą ar išsilavinimą meno srityje.

Viskas pasikeitė po pažinties su profesionaliu menininku Londone. Apsilankymas jo studijoje atvėrė man duris į kūrybos pasaulį. Pajutau norą pabandyti, nors neturėjau nei akademinio meninio išsilavinimo, nei didelės patirties. Tiesiog paėmiau teptuką į rankas ir pradėjau.

Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Tapyba suteikė man naują tikslą, naują kryptį ir naują prasmę. Iš prigimties nesu labai šnekus žmogus, todėl ne visada lengvai išreiškiu savo jausmus žodžiais. Tačiau tapydama atradau būdą kalbėti kita kalba – spalvų, šviesos ir vaizdų kalba.

Mano paveiksluose atgyja tai, kas man brangiausia: Lietuvos gamta, vaikystės prisiminimai, miškai, pievos, ežerai, besikeičiantis dangus ir šviesos žaismas. Kiekvienas darbas pasakoja mažą istoriją apie tai, ką jaučiu ir kuo žaviuosi.

Pradėjusi tapyti būdama vyresnė nei penkiasdešimties, supratau labai svarbų dalyką – niekada nėra per vėlu pradėti iš naujo. Amžius nėra kliūtis svajonėms. Kartais gražiausi gyvenimo atradimai ateina tada, kai jų mažiausiai tikiesi.

Šiandien tapyba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji atnešė naujų draugų, parodų, kelionių, prasmingų susitikimų ir suteikė galimybę dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais žmonėmis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paėmusi teptuką į rankas pradėjau naują gyvenimą – kupiną kūrybos, atradimų ir džiaugsmo." 

Reginos istorija dar kartą patvirtina, kad kūryba gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir naujo gyvenimo pradžia. Dėkoju Reginai už pasidalijimą savo patirtimi ir linkiu jai dar daug kūrybinių atradimų.

O kada jūs pradėjote naują gyvenimo etapą?

P.S

Aldona Grupas yra knygos „Tapyti gyvenimą iš naujo“ autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie gyvenimo pokyčius, kūrybos galią ir drąsą pradėti iš naujo.