Paprasta kelionė tampa retritu tada, kai jai suteikiamas savas tikslas. Į Seviliją su vyru išvykau ne tik pailsėti ir pamatyti gražių vietų. Norėjau skaityti, daugiau laiko skirti kūrybai ir tęsti naują knygą „Du gyvenimai prie vieno stalo“. Tiesa, kelionėje viskas susiklostė kiek kitaip, nei planavau.
Vieną gražią dieną atradome nuostabią vietą – Sevilijos Dueñas rūmus. Jų sodai, jaukūs kiemeliai ir ramybė tiesiog užbūrė. Viename sode prisėdau ant suoliuko paskaityti knygos. Kaip gera buvo niekur neskubėti!
Šie rūmai garsūs ir tuo, kad čia gimė ispanų poetas Antonio Machado, o vėliau
gyveno Albos hercogienė Cayetana. Tačiau iš visų prabangių kambarių mano dėmesį labiausiai patraukė biblioteka. Ne aukso rėmais puošti paveikslai, ne porceliano figūrėlės, o knygos ir nepaprasta kambario ramybė.
Senos knygų spintos, viena prie kitos glaudžiai sustatytos knygos, minkšti rausvi baldai... Atrodė, kad laikas čia sustojęs. Į biblioteką galėjau tik pažvelgti – nei prisėsti, nei paimti knygos į rankas nebuvo galima. Vis dėlto ir to pakako, kad pajusčiau ypatingą atmosferą. Pagalvojau, kaip būtų gera čia pasilikti bent valandai, tik su knyga ir savo mintimis. Svetimos šalies aristokratų rūmuose netikėtai atradau tai, ko ieškojau savo kelionėje – ramybę ir knygų pasaulį.
Kitą dieną Sevilija pasitiko lietumi. Buvo pranašauta audra, bet kol kas lijo tik „kaip iš kibiro“. Skaičiau patalpoje, tačiau lietus nesutrukdė mintimis keliauti po kitus pasaulius. Vis labiau supratau, kad mano retritas persipina su menu, proza, poezija ir
Tą rytą gavau džiugią žinią: tarptautiniame Friedricho Schillerio literatūriniame konkurse mano esė skirta antroji vieta. Vėliau skaičiau naują Rev. Dr. Davido Parry poemą, paskelbtą „The Gosport and Fareham Globe“. Ji pasirodė nelengva – ne visas kultūrines nuorodas ir minimus žmones pažinojau, todėl teko pasitelkti ir dirbtinį intelektą, kad geriau suprasčiau kontekstą.
O Sevilijos meno kūriniai vis sugrąžindavo prie kitos minties. Stovėdama prieš šimtmečių senumo šedevrus galvojau ne apie karalius, kuriems jie buvo sukurti, o apie žmones, kurių rankos visa tai padarė. Jų seniai nebėra, tačiau talentas vis dar kalba su mumis. Sevilijos katedroje mačiau Kristupo Kolumbo kapą, kurį laiko keturios skulptūros, simbolizuojančios istorines Ispanijos karalystes. Galbūt tai ir yra didžiausias meno stebuklas – žmogus išeina, o jo kūryba lieka.
istorija.
Tą rytą gavau džiugią žinią: tarptautiniame Friedricho Schillerio literatūriniame konkurse mano esė skirta antroji vieta. Vėliau skaičiau naują Rev. Dr. Davido Parry poemą, paskelbtą „The Gosport and Fareham Globe“. Ji pasirodė nelengva – ne visas kultūrines nuorodas ir minimus žmones pažinojau, todėl teko pasitelkti ir dirbtinį intelektą, kad geriau suprasčiau kontekstą.
O Sevilijos meno kūriniai vis sugrąžindavo prie kitos minties. Stovėdama prieš šimtmečių senumo šedevrus galvojau ne apie karalius, kuriems jie buvo sukurti, o apie žmones, kurių rankos visa tai padarė. Jų seniai nebėra, tačiau talentas vis dar kalba su mumis. Sevilijos katedroje mačiau Kristupo Kolumbo kapą, kurį laiko keturios skulptūros, simbolizuojančios istorines Ispanijos karalystes. Galbūt tai ir yra didžiausias meno stebuklas – žmogus išeina, o jo kūryba lieka.
Aplankėme ir Piloto namus (Casa de Pilatos). Vėl žavėjausi sienomis, lubomis, paveikslais ir detalėmis, kurių neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Kartais net pritrūksta žodžių nusakyti, ką jauti.
Dar viena kelionė nuvedė mus į Kordobą. Saulėtą dieną vaikščiodami senamiesčio gatvelėmis pasiekėme garsiąją mečetę-katedrą (Mezquita-Catedral). Tokio dydžio ir didybės šventovės dar nebuvau mačiusi. Čia susitinka skirtingų
Pasakojama, kad imperatorius Karolis V, pamatęs mečetės viduje įrengtą krikščionišką katedrą, apgailestavo dėl prarasto unikalaus kūrinio. O aš stovėdama ten galvojau, kad ši vieta nepaprasta būtent dėl susipynusių istorijos sluoksnių. Prisiminiau Stambulo mečetes ir Sofijos soborą, tačiau Kordoboje patirtas įspūdis buvo visai kitoks.
Šį kartą net nefotografavau. Tiesiog sėdėjau, skaičiau aprašymus, mąsčiau, su
vyru aptarinėjome meno kūrinius. Niekur neskubėjome. Ne viską būtina įamžinti nuotraukose. Kai kurie įspūdžiai lieka tik atmintyje.
Grįžtant traukiniu į Seviliją užsimezgė įdomi diskusija su Davidu Parry. Buvau jo paklaususi, kaip interpretuoti sudėtingesnes poemos vietas. Jis paaiškino, kad jį domina kalbiniai dalykai, ir parašė: „Either way, my concerns are linguistic! I am trying to preserve Hampshire vernacular!“ – jis siekia išsaugoti Hampšyro vietinę šneką.
Nuo to mūsų pokalbis pasisuko į lietuvių kalbą, regionų tarmes, jų savitumą ir išsaugojimą. Kalbėjome ir apie vertimo sunkumus: kaip perteikti vienos kalbos subtilybes kita kalba. Prisiminiau prodiuserę Mariną Strelą, kuri, kurdama filmo „Tarp dviejų žemių“ scenarijų ir vėliau bendradarbiaudama su anglu montuotoju, susidūrė su lietuvių ir anglų kalbų ypatumais.
Ir pagalvojau, kaip įdomiai viskas susiję. Ryte buvau šventovėje, kurioje išliko skirtingų kultūrų meno pėdsakai, o vakare kalbėjau apie kalbą, kuri taip pat saugo tautų istoriją, atmintį ir tapatybę.
O kaip sekėsi rašyti naują knygą? Prisipažinsiu – gerokai mažiau, nei buvau numačiusi. Sevilijoje tiek daug ką norėjosi pamatyti, perskaityti ir apmąstyti! Vis dėlto prisėdau prie „Du gyvenimai prie vieno stalo“ ir parašiau apie čapati – indišką paplotėlį, kuris taps dar viena mūsų su Sarbjit pasakojimo dalimi. Dar turiu daug ką apgalvoti ir išsiaiškinti, bet džiaugiuosi, kad ir kelionėje knyga pajudėjo į priekį.
Su vyru skaitome skirtingas knygas, tačiau tai netrukdo dalytis mintimis. Gal net atvirkščiai – kiekvienas atsinešame į pokalbį savo atradimus. Ir supratau, kad literatūrinis retritas nebūtinai reiškia valandų valandas sėdėti prie rašomojo stalo. Kartais svarbu tiesiog sustoti, įsižiūrėti, išgirsti ir leisti mintims susidėlioti.
Taip baigėsi mano pirmasis literatūrinis retritas Sevilijoje. Parašiau mažiau, nei tikėjausi, bet minčių parsivežiau daugiau. Galbūt tai ir yra kūrybinių atostogų prasmė – ne tik kurti, bet ir atrasti, iš ko vėliau gimsta kūryba.
Poetry Corner: Mile End House of Horrors
No comments:
Post a Comment