O kartais norisi pabūti vien tik sau. Neringa Ablingytė

O kartais norisi pabūti vien tik sau,
Ir niekam niekam nei už ką  neatiduoti,
Tos stebūklingos valandos,
Kada jautiesi pilnas lyg vandens ąsotis.

Jautiesi pilnas išminties,ramybės pilnas ir skaidraus buvimo,
Tik... Šitai trunka taip trumpai, 
Maždaug lig pirmo priminimo,
Kad dar pasaulyje esi, kad aistros sieloj ne nurimo. 

Kad vis dar nemiegosi naktimis, 
Nes lauksi dūdų ir fanfarų, 
Kuriom tave apdovanos kiti, 

Lyg būtum meilės sočiai neragavęs. 

Lyg būtum niekada nebėgantis laukais, 
Su vėjais, su rūkais neprisigėręs laisvės, 
Lyg būtumei nelaukęs, kol širdis užkais, 
Kad išgaruotų senos karo baimės. 

Tik... Kartais taip norėtūsi pabūti vien tik sau, 
Ramiai, ramiai, kaip plaukia upėj žuvys, 
Kad nebeskelbtų karo sužeista širdis, 
Ir nutylėtų kovą skelbiantis liežuvis.