Dzeno mokytojas tapė kaligrafinį paveikslą. Šalia pasisodino savo vyriausiąji mokinį, kad šis pasakytų, kada paveikslas atrodys tobulas. Nerimavo tiek mokytojas, tiek ir mokinys, mat mokinys dar nebuvo regėjęs, kad mokytojas ką nors būtų atlikęs netobulai. Tačiau tądien mokytojui reikalai ėmė slysti iš rankų. Jis plušėjo įsitempęs, tačiau kuo labiau stengėsi, tuo prasčiau jam sekėsi.
Japonijoje ir Kinijoje kaligrafijai naudojamas labai gležnas ir trapus ryžių popierius. Jei tapytojas bent akimirką dvejos ir dels, tai bus matyti per amžius, nes toje vietoje į popierių įsigers daugiau tušo ir piešinys bus sugadintas. Apgauti su ryžių popieriumi labai sudėtinga. Linijos turi lietis ištisine tėkme, dvejoti ir delsti negalima. Tada akylesnis žiūrovas tuoj pasakys: “Šis paveikslas visiškai ne dzeniškas.” Dzeniškas paveikslas turi būti spontaniškas, tekantis.
Mokytojas vis stengėsi, stengėsi, dar labiau stengėsi… pradėjo prakaituoti. O jo mokinys sėdėjo ir vis purtė galvą: “Ne, dar netobula…” Mokytojas darė vis daugiau ir daugiau klaidų.
Tada mokytojas pamatė, kad jam baigiasi tušas, ir jis tarė mokiniui: “Eik ir paruošk daugiau tušo.” Kol mokinys buvo išėjęs ir ruošė tušą, mokytojas pabaigė paveikslą. Tai buvo šedevras. Grįžęs mokinys negalėjo patikėti savo akimis: “Bet mokytojau, juk tai tobula! Kas nutiko?” Mokytojas nusijuokė: “Tavo buvimas, jau vien mintis, kad yra žmogus, kurio tikslas pripažinti arba pasmerkti, pasakyti “taip” arba “ne”, drumstė mano ramybę. Kai tavęs nebuvo, manęs niekas nebetrikdė. Supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl kūrinys nebuvo tobulas, buvo ta, kad aš stengiausi padaryti jį tobulą.
No comments:
Post a Comment