RENGINYS LONDONE. "ŽMOGUI REIKIA ŽMOGAUS" NERINGA ABLINGYTĖ.

 Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenės Skyrius "Jungtis" ir Lietuvos Respublikos Ambasada Londone / Lithuanian Embassy in London maloniai kviečia į poezijos ir muzikos šventę “Žmogui reikia žmogaus”, kurios metu bus pristatoma poetės, bardės Neringa Ablingytė poezijos knyga bei autorinės dainos.

Renginio metu savo kūriniais džiugins ir poetė, lituanistinės studijos “Aisčiai” vadovė Aistė Armonavičienė, rašytoja, 6 – ių knygų autorė, Albion Art club Birmingham pirmininkė Aldona Grupas bei nuostabieji Muzikinė grupė "Pepi Pop" dainininkai, kartu su vadove Erika Aukštuolyte – Jančiauskiene bei solistėmis Andrėja, Tia ir Melika.

Renginys vyks š.m. birželio 8 d. 18 val. Lietuvos ambasadoje Londone.

Būtina išankstinė registracija

PERSKAITYTOS KNYGOS. MEDINĖ KAUKĖ. A. ČEKUOLIS.

„Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. " Algimantas Čekuolis.

Man patinka skaityti žmonių gyvenimus. Kiekvienas mes turime savo istoriją vertą romano. Visada randi kažką įdomaus, pamokančio, patariančio. 

Taip, Algimantas Čekuolis unikalus žmogus. Talentingas rašytojas, sėkmingas keliautojas, entuziastingas ir kupinas  idėjų. Kaip parašė Andrius Tapinas 'A. Čekuolis iš tiesų yra epocha". 

Žaviuosi šiuo žmogumi, perskaičiau tris jo knygas ir visos knygos labai įdomios. 

"Medinė kaukė" tai autobiografinė knyga. Autorius pasakoja savo gyvenimą nuo vaikystė. Aprašo berniokiškas išdaigas. Mokymosi metus, koks jis buvo talentingas mokslams. Studijavo Maskvoje Literatūriniame institute (Litinstitutas) kuriame mokė suprasti literatūrą. 

Man labai patiko ši citata kuri tapo mano knygų pristatymų kredo " Išsakyti žodžiais tai, ką jauti širdyje, su kuo nors kaktomuša susidūręs gyvenime. " (A. Čekuolis)

Knyga "spindi" optimizmu. O svarbiausia Čekuolio knygos nesikartoja, visada randi naują istoriją.  

Širdies kelias. Aldona Grupas

 

Mieli mano skaitytojai, draugai ir bibliotekos. jau išleista mano nauja knyga "Širdies kelias".

Su džiaugsmu pranešu, kad knygą galite įsigyti Knygos.lt ir pas mane jei parašysite kur atsiųsti: aldonagr@gmail.com.

Knygos bus atsiųstos paštu.

Linkiu jums puikaus skaitymo.

Šelbi Komar. Niekada neprarask vilties.

 Šelbi Komar

 Kai kada tai pranoksta protingumo ribas, 

Bet privalai įsiklausyti į paciento širdies virpesius. 

Kartais tai reiškia daugiau, nei buteliukas tablečių – 

Gali numalšinti nerimą, laikydamas silpstančią ranką.

 Kartais tai yra daugiau, nei pasakyti skaudžią diagnozę –

 Privalai paguosti ir paaiškinti. 

Ausimis – išklausyti 

Rankomis – apglėbti 

Žodžiais – nuraminti. 

Pro ašaras šypsotis. 

Rankos suvirpa, tariant skaudžią žinią... 

Aš – stipri. 

O mano neramios mintys neša tikėti savimi ir savo siela. 

Slaugytojai yra daugiau, nei gydytojų padėjėjai – 

Jie – klausytojai, draugai, optimistai. 

Slaugytojai yra daugiau, nei darbuotojai –

 Jie – superherojai baltais chalatais. 

Jie yra motinos, dukros, tėvai, sūnūs, draugai ir vaikai. 

Viskas telpa į vieną tikslą – 

Dalyti save sergančiam, 

Sakyti jam jautrius žodžius be jaudulio. 

Ir su šypsena kartoti: Niekada neprarask vilties. 

Išvertė Aldona Grupas

Michailas Landburgas. ANT KRANTO

 

"Sėdžiu prie lango, prisimenu jaunystę.

Kartais šypsausi, o kartais nusispjaunu."/ Josif Brodskij/ Jie ilgai vaikščiojo po Tel Avivą, o paskui nusprendė nusileisti prie jūros. Jie atsigulė ant smėlio ir įdėmiai apžiūrinėjo vienas kitą. Paskui pakilo ir, susikibę rankomis, įbrido į vandenį. - Nepaleisk mano rankos, - pasakė jis. Ji nepaleido. Paskui jie vėl atsigulė ant šilto smėlio ir nepaliaujamai bučiavosi. - Myli mane?- paklausė ji. - Neiškenčiu, - atsakė jis. Ji pažiūrėjo į jo akis. - Ką tu ten matai? - paklausė jis. Ji pasakė : - Man atrodo, kad mes apsivesime. Jis tylėdamas pažvelgė į dangų. - Ką? - paklausė ji. Jis tebetylėjo. - Ką? - pakartojo ji. Jis pasakė: - Jeigu nebus karo. Ji nusikvatojo. - Ką? - paklausė jis. Ji tebesijuokė. - Ką? - dabar paklausė jis. Ji paklausė: - iš kur tu ištraukei? Jis pasakė: - Laikraščiai. Jie žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo. Dangus virš jų buvo mėlynas mėlynas. Tu gali žudyti vaikinus , panašius į save?- paklausė ji. Dangus virš jų buvo švarus švarus. Jis pasakė: -Teks. Nedaryk to. Dangus virš jų buvo ramus ramus. Ji pakartojo: - To nedaryk "Galbūt šias minutes kitame jūros krante merginos įkalbinėja vaikinus, panašius į jį, kad jo nežudytų", - pagalvojo jis ir prisivertė nusišypsoti.

/Vertė Leonida Kriščiūnienė/

Enter

Write to Михаил Ландбург