Bukareštas – miestas, kuriame reikia žiūrėti į viršų
Ketvirtoji diena Bukarešte. Mano įspūdžiai keičiasi.
Atvykusi iš pradžių pamačiau gana apleistą miestą. Tarp gražių, didžiulių pastatų stovi beveik griuvėsiais virtę namai. Labai akis bado ir grafičiai – jais išteplioti ne tik seni, apleisti pastatai, bet ir pirmieji gražių, prižiūrimų namų aukštai.
Pirmąją dieną mus pasitiko apartamentų, kuriuose apsistojome, šeimininkas Florenco. Labai malonus žmogus, puikiai kalbantis angliškai. Pasikalbėjome apie gyvenimą, politiką ir turistines vietas. Iš jo pasakojimo supratome, kad Rumunija šiuo metu išgyvena ne patį lengviausią laikotarpį.
Po susitikimo išėjome pietauti. Perėję gražų parką, patekome į senamiestį. Jis žavus, tačiau čia pat pastebi ir kitą miesto pusę – atrodo, kad pradėtus darbus žmonės kartais įpratę palikti nebaigtus ir netvarkingus. Pavyzdžiui, vaizdo stebėjimo kamerų laidai kabo bet kaip susukti arba tiesiog driekiasi palaidi. Angliškais „health and safety“ standartais čia tikrai nekvepia.
Vis dėlto pastatų didingumas žavi. Pietavome gražiame restorane „Vatra“. Padavėjai buvo malonūs, puikiai kalbėjo angliškai, o maistas – labai skanus.
Kitą dieną nuėjome apžiūrėti Parlamento rūmų. Mums pasakojo, kad tai pats sunkiausias pastatas pasaulyje. Jis iš tiesų padarė milžinišką įspūdį – monumentalus, iškilęs ant kalvos ir matomas iš toli. Priešais jį stovi aukšti ministerijų pastatai. Jų viršūnes puošia arkos, kolonados, žaliuojančios terasos ir įvairūs ornamentai. Norint pamatyti visą šį grožį, Bukarešte reikia vaikščioti aukštai iškėlus galvą.
Bet kartu labai svarbu žiūrėti ir po kojomis. Net prie ministerijų šaligatviai vietomis išdaužyti, duobės paskubomis užlietos cementu. Atrodo, kad kai kas čia netaisyta dar nuo komunistinio laikotarpio.
Už ministerijų išėjome į platų bulvarą. Ir vėl – didybė. Jo viduryje driekiasi fontanai, iš abiejų pusių – plačios gatvės ir milžiniški medžiai. Atrodo, kad šiame mieste gigantomanija apėmusi net gamtą. Bulvaras ilgas ir įspūdingas, tačiau grindinio plytelės likusios iš senų laikų, kai kurios jau suskilusios ar vietomis uždažytos. Kartais pasijuntu taip, lyg laiko mašina būtų nubloškusi mane trisdešimt metų atgal.
Pradėjau domėtis, kokia gi tai architektūra. Bandžiau Bukareštą lyginti su kitais Europos miestais, tačiau nepavyko. Kai kur jis man priminė Paryžių. Pasirodo, ne be reikalo – prieškarinėje Bukarešto architektūroje iš tiesų juntama stipri prancūziška įtaka.
Tačiau mieste susimaišę daugybė skirtingų laikotarpių ir stilių. Čia galima pamatyti prieškarinę prancūzišką ir rumunišką architektūrą, tarpukario Art Deco bei modernizmą, Ceaușescu laikų monumentalius projektus ir po 1990-ųjų atsiradusias labai nevienodos kokybės rekonstrukcijas bei naujus pastatus.
Arkos, kolonų imitacijos ir atviros „karūnos“ ant pastatų stogų dažniausiai neturi praktinės paskirties. Tai architektūriniai užbaigimai, suteikiantys pastatui monumentalumo. Kai kurios jų beveik primena antikines kolonadas ar belvederius. Dėl tokių detalių net paprastas daugiabutis atrodo daug didingesnis.
Todėl vienoje Bukarešto gatvėje gali stovėti elegantiškas XIX amžiaus namas, milžiniškas socialistinis blokas ir šalia – kažkas puošnaus, beveik romėniško. Toks architektūrinis sluoksniavimasis kuria keistą, tačiau įdomų miesto veidą.
Dar viena mūsų viešnagės staigmena – karštis. Nuo pat atvykimo temperatūra laikosi tarp 30 ir 35 laipsnių. Tokį karštį ištverti nelengva. Man labai patiko gatvėse stovintys vandens dulksnos įrenginiai. Gali tiesiog praeiti pro purškiamą vandenį ir bent trumpam atsigaivinti.
Vakare pasivaikščiojome garsiąja Pergalės alėja – Calea Victoriei. Buvo labai gražu: restoranai pilni žmonių, pastatai įspūdingai apšviesti, deja ne visi miestas gyvas ir visai kitoks negu dieną.
Ir vėl vaikščiojau aukštai iškėlusi galvą...
Aplankėme dvi cerkves. Ir turiu pripažinti, kad maldos rūmų tarnai tvarkosi daug geriau ne miesto savivaldybės. Čia ir plytelės naujai išdėtos, švaru, viena cerkvė restauruojama.
Galbūt Bukareštas nėra tas miestas, kuris sužavi iš pirmo žvilgsnio. Jam reikia laiko. Reikia praeiti pro netvarką, pastebėti detales, pakelti akis aukščiau pirmųjų grafičiais ištepliotų aukštų – ir tuomet miestas pradeda atsiverti.
No comments:
Post a Comment