Pastaruosius kelis mėnesius kartu su Marina Strela kuriame dokumentinį filmą „Tarp dviejų žemių“. Kalbamės su žmonėmis, kurie gyvena tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų, dviejų namų. Vis galvoju, kaip žmogus išmoksta mylėti naują kraštą, neprarasdamas meilės gimtinei.
Šiandien į rankas paėmiau knygą „Кому в Казахстане жить хорошо“ "Kam Kazachstane gyventi gerai", kuriai rašysiu recenziją.
Pradėjau skaityti...
Ir sustojau.
Knyga pasakoja apie moterį, kuri gyvena tarp dviejų žemių – Rusijos ir Kazachstano. Apie tai, kad galima išsaugoti meilę savo gimtajai šaliai ir kartu visa širdimi priimti naująją.
Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau apie tą pačią temą, kuria dabar gyvename mes.
Skiriasi šalys.
Skiriasi žmonių likimai.
Tačiau jausmai tie patys.
Ir tada pagalvojau...
Gal pasaulyje iš tikrųjų nėra tiek daug skirtingų istorijų. Gal mes visi pasakojame tą pačią istoriją, tik skirtingomis kalbomis ir skirtinguose žemėlapiuose.
Kartais gyvenimas pateikia tokių sutapimų, kad belieka nusišypsoti.
No comments:
Post a Comment