Įkrito arklys, lapė ir vilkas į duobę. Sėdi, niekaip išlipti negali. Sėdi vieną dieną, sėdi kitądieną… Trečią dieną išalko žiauriai visi, todėl lapė šnibžda vilkui:
– Suvalgom, klausyk, tą arklį, vis ne taip ėsti norėsis.
O arklys kažkaip išgirdo, ką lapė vilkui pasakė, tai jis ir sako:
– Nesuvalgysit jūs manęs, negalima manęs valgyti!
– Kodėl čia tavęs negalima valgyti?- nustebo lapė su vilku.
– Nuodingas aš! – atsako arklys.
– …?!… Kaip tai nuodingas..?.. Eik…, nenusišnekėk, koks tu nuodingas!
– Nu tikrai nuodingas aš, net ant galinių kanopų parašyta! Parodyt galiu!
– Nu, parodyk, – lenda lapė su vilku pasižiūrėt, o arklys kaaaaaip spyrė abiem. Lapė iškart
kojomis į dangų guli, o vilkas kruvinas visas spėjo dar pagalvot: “Ir kokio velnio aš ten
lindau, vis tiek skaityti nemoku”…
No comments:
Post a Comment