Aldonos Grupas blogas

Wednesday, 28 December 2022

Michailas Landburgas. ANT KRANTO

"Sėdžiu prie lango, prisimenu jaunystę.

   Kartais šypsausi, o kartais nusispjaunu."/ Josif Brodskij/
     Jie ilgai vaikščiojo po Tel Avivą, o paskui nusprendė nusileisti prie jūros. Jie atsigulė ant smėlio ir įdėmiai apžiūrinėjo vienas kitą. Paskui pakilo ir, susikibę rankomis, įbrido į vandenį.
     - Nepaleisk mano rankos, - pasakė jis.
     Ji nepaleido.
     Paskui jie vėl atsigulė ant šilto smėlio ir nepaliaujamai bučiavosi.
     - Myli mane?- paklausė ji.
     - Neiškenčiu,  - atsakė jis.
     Ji pažiūrėjo į jo akis.
     -  Ką tu ten matai? - paklausė jis.
    Ji pasakė :
    - Man atrodo, kad mes apsivesime.
    Jis tylėdamas pažvelgė į dangų.
    - Ką? - paklausė ji.
    Jis tebetylėjo.
    - Ką? - pakartojo ji.
    Jis pasakė:
    - Jeigu nebus karo.
    Ji nusikvatojo.
    - Ką? - paklausė jis.
    Ji tebesijuokė.
    - Ką? - dabar paklausė jis.
    Ji paklausė:
    - iš kur tu ištraukei?
    Jis pasakė:
    - Laikraščiai.
    Jie žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo. Dangus virš jų buvo mėlynas mėlynas.
    Tu gali žudyti vaikinus , panašius į save?- paklausė ji.
     Dangus virš jų  buvo švarus švarus.
     Jis pasakė:
     -Teks.
     Nedaryk to.
     Dangus virš jų buvo ramus ramus.
    Ji pakartojo:
    - To nedaryk
    "Galbūt šias minutes  kitame jūros krante merginos įkalbinėja vaikinus, panašius į jį, kad jo nežudytų", - pagalvojo jis ir prisivertė nusišypsoti.

                     /Vertė Leonida Kriščiūnienė/

Enter

Write to Михаил Ландбург

Sunday, 9 October 2022

Michailas Landburgas. Aš sėdėjau prie kompiuterio

Michailas Landburgas – prozininkas, kurį žino daugelis rusakalbių skaitytojų visame pasaulyje. Rašytojas gimė 1938 m. Lietuvoje, baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Edukologijos universitetas) Filologijos fakultetą. Ilgą laiką gyveno, mokytojavo ir kūrė Vilniuje. Sovietmečiu (1972) M. Landburgas emigravo į Izraelį. Viename interviu rašytojas yra pasakęs: „Lietuva – mano tėvynė, Lietuvoje liko mano protėvių kapai, Vilniuje gyvena mano mylimi profesoriai ir buvę mokiniai, ir aš, jeigu pasitaiko galimybė, atskrendu į svečius „pas“ tėvynę.“

Rašytojo kūrybos tematika paprasta ir suprantama kiekvienam žmogui – tai įvairios gyvenimiškos istorijos. Pats autorius yra sakęs, kad „neįsivaizduoja negyvenimiškų temų“. Savo kūrybą M. Landburgas apibūdina Izraelio poeto Natano Zacho eilėmis: „Tai daina – daina apie žmones: apie tai, ką jie galvoja, ir apie tai, ko jie nori...“

Didelę M. Landburgo kūrybos dalį sudaro novelės. Jose nėra ryškesnio išorinio veiksmo, atviro konflikto, išskirtinių įvykių. Novelės kupinos herojaus vidinių išgyvenimų, pasąmonės proveržių, filosofinės įtampos, vilties ir nepaprasto žmogaus grožio.

Autoriaus stilius originalus, ekspresyvus ir aiškus. M. Landburgas neretai vadinamas dialogo meistru – jam ypač svarbus gyvas žodis. O ir charakteriai atsiskleidžia per dialogus, personažų kalbą. Šiuo požiūriu M. Landburgo proza artima dramaturgijai.

M. Landburgas – Izraelio rusakalbių rašytojų sąjungos narys. 2010 m. jam buvo skirta Tarptautinės mokslo, kultūros ir švietimo akademijos literatūros premija (JAV, San Franciskas), o 2011 m. jis tapo Abraomo Fainbergo tarptautinio literatūros konkurso laureatas ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu „Už ištikimybę literatūrai“ (Izraelis, Ašdodas).

Rašytojas yra išleidęs nemažai romanų ir novelių: „Tokios ilgos barzdos“ (1974), „Nupuolęs dangus“ (1978), „Su tavimi ir be tavęs“ (1980), „Už durų“ (1998), „Ponios A. sargyba“ (2000, 2003), „Septyni saksofono mėnesiai“ (2004), „Nukirsk mano šešėlį“ (2006), „Cui bono?“ (2007), „Alus, eilės ir žalios akys“ (2007), „Laiptais aukštyn, laiptais žemyn“ (2009), „Paskutiniajame seanse“ (2011). Jo kūrinius spausdino tokie žurnalai kaip „Мosty“ (Vokietija), „Strelec“ (JAV), „Drugije berega“ (Italija), „Den“ (Belgija), „Kultūros barai“ (Lietuva).

Aš sėdėjau prie kompiuterio

Aš sėdėjau prie kompiuterio, kai į kambarį žvilgtelėjo sūnus ir pasakė:

– Skrendam atostogų.

– Kada?

– Tuoj pat.

– Kur?

– Į Rodo salą.

– Laimingai!

Savaitgalio anekdotas.

Šį sykį dalinuosi anekdotais iš knygos kurią skaitau "Teisybė ir Lemtis. Palatos istorijos" Vytautas Misevičius.

Po operacijos netekusio kojos palatos naujoko ligoniai klausia:

- Ko labiausiai operacinėje bijojai?

- Kutulio...Kad chirurgas netyčia nepakutentų padus..Taip ir pasakiau jam: daktare, kutemsi, dumsiu nuo stalo...

*******************************************

Vidurnaktį nuaidi prislopintas riksmas palatoje:

- Vajėzau! Kryžių kaip kapinėse!

- Tss! Ko klyki! Tylėk kaip numirėlis! Rėksi, tai budinčioji atbėgs ir žvakę užpūs...

Tie šūksniai sklinda iš slapto palatos kortotojų klubo: po vienuoliktos vakaro užgesinama elektra.

Thursday, 8 September 2022

Atsiliepimas. Ten kur gieda vėžiai. Delia Owens.

Perskaičiau šią knygą. Tai pasakojimas kaip iš paliktos visų, mamos, tėvo, brolių ir seserų mergaitės Kajos pelkėse,šalia kurių jie turėjo pirkelę ir gyveno ten. Kaja praėjo žiaurius gyvenimo išbandymus. Visuomenė nusisuko nuo jos ir vadino ją Pelkių dukra. Ji net buvo kaltinama žmogžudyste bet buvo išteisinta. Ir ši moteris, ėjusi į mokyklą tik vieną dieną tapo biologe, tyrinėtoja, rašytoja.

Na mane ne parklupdė, kaip rašoma reklamoje kad ši knyga pasaulį parklupdžiusi istorija. Bet mane suintrigavo jos pabaiga. Šito tai aš tikrai nesitikėjau. Ir dabar, perskaičiusi šią knygą aš dėlioju mintis į lentynas, kaip tai atsitiko, ir kaip autorė pateikė šią intrigą. Tai tikrai verta dėmesio knyga.

Ar jūs skaitėte šią knygą? Pasidalinkite įspūžiais.