Thursday, 22 October 2026

The Magic of Art That Changed My Life

 


By Aldona Grupas




I was eight years old when I stood on the stage of the Riga Opera and Ballet Theatre, reciting a poem by the Latvian poet Rainis in Latvian. That day, I received my very first award – a book of Rainis's poetry.

Could I ever have imagined that, many years later, art would take me all the way to the UK Parliament?

I was born in Riga, Latvia. When I was a little girl, my mother often took me for walks through the Old Town. She would point out beautiful buildings, sculptures decorating their walls, and tell me about architecture. We visited museums and art galleries together.

Perhaps that was where my love of art began.

Later, when I lived in Lithuania, I never missed an opportunity to visit an art gallery. Riga, Klaipėda, Vilnius, St Petersburg – wherever I went, I always looked for art.

For me, art has never been just about paintings. It is also music, dance, literature and theatre. Everything that enriches our lives, touches our hearts and makes us think.

However, my professional life took a very different direction.

I became a nurse.

For more than forty years, I worked in healthcare, including fifteen years in England. My everyday life was filled with patients, their pain, worries, joys and life stories.

But art never disappeared from my life. It was always there, somewhere beside me.

While living in England, I began writing books, presenting them to readers and organising meetings with writers, poets and artists. We met in different towns and cities across the UK and Lithuania, and later our conversations also moved online.

I participated in art and literary festivals and met so many interesting, creative people.

One day, while talking with conductor Margarita Mikhailova, an idea was born – why not establish an art club?

We were both full of creative energy and ideas. We did not hesitate for long.

That was how Albion Art Club came into being – a place where artists, writers, poets and people from different nationalities could come together through their love of art.

And then one particular meeting opened another door.

I met an artist named Rasa Ušackienė. One day, while visiting her home, I noticed the paintings hanging on her walls and listened to her life story.

I cannot explain what kind of magic happened at that moment, but suddenly I wanted to show the world the work of women who had discovered their artistic talent after the age of fifty.

I also knew younger female artists from Latvia and Ukraine. I began thinking about how to bring them together and introduce their work to a wider audience.

Two countries have always been especially close to my heart – Latvia, where I was born, and Lithuania, the land of my parents and my roots.

Monday, 19 October 2026

Pakeliui su šypsena: Miros buteliukai iš Kipro

 

Kipre lankiausi jau penktą kartą ir kiekvieną sykį Kipras žavi mane vis labiau. Kuo jis mane žavi? Tikrai ne karštu oruo savo dvasia. Istoriniu palikimu, vienuolynais ir legendomis. 

Šį kartą noriu papasakoti apie vietą Kipre, kuri man paliko didžiulį įspūdį – Šventojo Neofito vienuolyną netoli Pafoso.

Tai stačiatikių vienuolynas, kurio istorija prasidėjo dar XII amžiuje. Jo įkūrėjas šventasis Neofitas savo rankomis uoloje išskaptavo celę, kurioje gyveno. Sunku įsivaizduoti, kiek tam reikėjo jėgų ir kantrybės.

O kokia nuostabi aplinka! Kalnai, medžiai, gaivus oras ir užburiantys vaizdai. Man labai patiko vienuolyno muziejus, cerkvė ir uoloje įrengtas urvas su bizantiškomis freskomis. Čia išlikę XII–XV amžių sienų tapybos kūriniai, o dalis freskų nutapytos dar 1183 metais. Žiūri ir pagalvoji – kiek amžių jos jau čia!

Vienuolyne yra ir parduotuvė. Joje galima rasti įvairių su vienuolynu susijusių daiktų: ikonų nuo mažyčių iki didelių, žvakių, maldos karoliukų, kvapnių aliejų. Buvo net granatmedis su vaisiais!

Man patinka miros kvapas, todėl šį kartą nepraleidau progos jos nusipirkti. Išsirinkau du buteliukus su skirtingais kvapais. Kvapas gal kiek stiprokas, tačiau ilgai laikosi ant odos.

Iš šio vienuolyno parsivežiau ir kvapnių buteliukų, ir gražių prisiminimų. Neofito vienuolynas – viena tų Kipro vietų, apie kurias norisi papasakoti kitiems.


St. Neophytos Monastery: A Byzantine Treasure Near Paphos

Pakeliui su šypsena. Miestas kuriame reikia žiūrėti į viršų.


Friday, 16 October 2026

MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!

 🎬 MANO FILMOGRAFIJA. ARBA ATSARGIAI SU SVAJONĖMIS!


Kažkada, maždaug prieš penkiolika metų, manęs paprašė finansiškai paremti vieną filmą. Sutikau. Ir pradėjau svajoti... Kaip bus įdomu! Aš būsiu filmo rėmėja, gal net dalyvausiu filmavime, susipažinsiu su kino pasauliu!

Deja, filmas taip ir neišvydo dienos šviesos. Pritrūko pinigų. Mano investuotą dalį grąžino, ir tuo viskas baigėsi.

Bet ar tikrai baigėsi?

Matyt, mano svajonė jau buvo paleista į Visatą. O Visata, pasirodo, nieko nepamiršta! 

Parašiau knygą „Širdies keliu“. Tai gyvenimiška istorija, kuri man pačiai labai patiko. Ir vieną dieną pagalvojau: o kodėl gi pagal ją nesukūrus filmo?

Užsakiau scenarijų. Juk pati scenarijų rašyti nemoku. Scenarijus man patiko. Pradėjau ieškoti, kas galėtų jį ekranizuoti. Ieškojau, ieškojau... Neradau. Ir vėl savo svajonę padėjau į šalį.

Sunday, 4 October 2026

If I were an old man. Andrey Lobov

 


If I were an old man, I would take a fishing rod, sit down on the seashore, and sit there all day long among the other old men. I would look at the sea, trying to catch its living changeability, its fifty shades of sea-wave color.

This would go on for so long—perhaps months and years—that I would become friends with the other fishermen, not always understanding what they were saying to me, and never understanding what they were saying to each other. From time to time, they would offer a sip of wine or chacha, and we would drink to improve our mutual understanding and respect. And I would grow old along with them, gathering their wisdom and filling them with mine whenever possible. And when some Petre and Andria called me along with them to change my occupation, wonderfully transforming from fishers of fish into fishers of men, perhaps I would not refuse right away, like before, but would hesitate, lingering in doubt and asking for a little more time to make a decision.

Thursday, 10 September 2026

Pakeliui su šypsena. Miestas kuriame reikia žiūrėti į viršų.

 


Bukareštas – miestas, kuriame reikia žiūrėti į viršų

Ketvirtoji diena Bukarešte. Mano įspūdžiai keičiasi.

Atvykusi iš pradžių pamačiau gana apleistą miestą. Tarp gražių, didžiulių pastatų stovi beveik griuvėsiais virtę namai. Labai akis bado ir grafičiai – jais išteplioti ne tik seni, apleisti pastatai, bet ir pirmieji gražių, prižiūrimų namų aukštai.

Saturday, 29 August 2026

Pakeliui su šypsena. Tęsiame kelionę ir atrandame naujus skonius.


 Užvakar pietavome gruzinų restorane, vakar pietavome sušių bufete, o šiandien – jau Porvoo mieste, Suomijoje, žuvies bufete. 🐟

Žinoma, paragavome ir garsiosios suomiškos žuvienės – kreminės lašišos sriubos. Labai skanu!

Kelionės – tai ne tik naujos vietos, istorija ir architektūra. Tai ir nauji skoniai, kuriuos paskui prisimeni kartu su aplankytomis vietomis.

O mes ragaujame toliau. 😄







Pakeliui su šypsena. O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas!

 


O štai kokią staigmeną mums šiandien padovanojo Talinas! 


Išėjome iš viešbučio ir ramiai ėjome link uosto – šiandien plaukiame į Helsinkį. Ir staiga pačioje Talino širdyje pamatėme, kad kažkas vyksta: išsirikiavę gražiai uniformuoti kariškiai, daug apsaugos, televizijos kameros, fotografai...

Aišku, sustojome. 😊

Netrukus prasidėjo oficiali ceremonija ir tik tada supratome, kad visai netikėtai pataikėme į Islandijos prezidentės Halla Tómasdóttir valstybinio vizito renginį!

Islandijos prezidentė šiandien atvyko į Estiją, o jos vizitas sutampa su ypatingu laiku – Estija mini 35-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.

Vakar su gide vaikščiojome po Taliną ir klausėmės istorijų apie karalius, danus, švedus, senąjį Revelį... O šiandien eidami į laivą netikėtai pamatėme jau šiandien kuriamą istoriją.

Štai už ką aš taip mėgstu keliones. Gali viską suplanuoti, bet patys įdomiausi dalykai kartais nutinka visiškai neplanuotai. ❤️

Wednesday, 26 August 2026

Pakeliui su šypsena. Dar viena istorija iš Talino

 


Dar viena istorija iš Talino 🌳

Senojo Talino gatvėse medžių beveik nėra. Pasakojama, kad kadaise jų sodinti mieste nebuvo leidžiama – tam tiesiog nebuvo vietos ir žemės.

Tačiau prie vieno turtingam pirkliui priklausiusio namo iki šiol auga du didžiuliai medžiai. Ir, žinoma, jie turi savo legendą.

Tais laikais, kai Estija priklausė carinei Rusijai, pas šį pirklį į svečius esą buvo atvykęs pats Petras I. Vyrai gerai sutarė, sėdėjo ant suolo prie namo, vaišinosi alumi. 🍺

Diena buvo karšta, saulė kepino, ir Petras I neištvėręs pasakė:

„Taip karšta pas tave sėdėti. Pasodintum geriau čia medžių, kad būtų pavėsis.“

O ką daryti, kai pats caras paprašo? 😄

Pirklys jo norą išpildė ir prie savo namo pasodino du medžius.

Praėjo šimtmečiai, o jie tebeauga.

Man labai patinka tokios Talino istorijos. Vaikštai senamiesčio gatvelėmis ir supranti – čia beveik kiekvienas namas, kiemas ar medis turi ką papasakoti. 🌳❤️

Tuesday, 25 August 2026

Pakeliui su šypsena. Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų

 


Talino istorijos: švedų karininkas, kuris laidotuvių laukė 100 metų 😮

Šiandien Taline išgirdau neįtikėtiną istoriją.

Pasakojama, kad po karo vienas švedų karininkas pasiliko Revelyje – taip anuomet buvo vadinamas Talinas. Gyveno plačiai, skolinosi nemažai, o kai atėjo jo gyvenimo pabaiga, paaiškėjo viena problema – liko nesumokėtos skolos.

Tuo metu mieste galiojo tvarka: kol artimieji neatsiskaitys už mirusiojo skolas, jo laidoti negalima.

Tačiau karininko skolų niekas taip ir neatėjo sumokėti. Jo karstas buvo nuleistas į bažnyčios rūsį... ir ten apie jį tiesiog pamiršo.

Šimtui metų!

Po šimto metų bažnyčioje dirbęs apsukrus sargas prisiminė pasakojimą apie karininką ir nusileido į rūsį. Ten rado karstą, o jame – puikiai išsilaikiusią mumiją! Pasakojama, kad kūnas išliko dėl rūsyje buvusios druskos – juk Talinas kadaise buvo svarbus druskos prekybos miestas.

Ir čia prasideda pati smagiausia istorijos dalis. 😄

Sargas iškėlė karstą su mumija ir pradėjo ją už pinigus rodyti lankytojams, kartu pasakodamas karininko istoriją.

Verslas, matyt, sekėsi neblogai, kol apie jį sužinojo miesto valdžia. Mumija iš sargo buvo atimta, o švedų karininkas pagaliau deramai palaidotas.

Praėjus maždaug 100 metų po savo mirties.

Vaikštai po Taliną, žiūri į senas bažnyčias ir net neįsivaizduoji, kokias istorijas slepia jų rūsiai. 😊

Monday, 3 August 2026

Nuostabus meno, literatūros ir muzikos susitikimas Peterborough mieste

 


Rugpjūčio 2 dieną Peterborough mieste įvyko nuostabus susitikimas su lietuvių bendruomene. Man labai džiugu, kad į renginį susirinko ne tik vietos gyventojai – svečių sulaukėme net iš Oksfordo. Tai dar kartą parodė, kad menas, literatūra ir bendri kultūriniai projektai gali sujungti žmones, gyvenančius skirtinguose Jungtinės Karalystės miestuose.

Susitikimo metu vyko paveikslų paroda, kurioje buvo eksponuojami Reinoldo Šidlausko, Rasos Ušackienės, Audronės Lamb ir Oksanos Zhukovos darbai. Kiekvienas menininkas yra skirtingas, turi savitą braižą ir savo pasakojimą, todėl paroda buvo spalvinga ir įdomi.

Monday, 27 July 2026

Pakeliui su šypsena. Kai amžius netrukdo gyventi

 


Po pusryčių pirmiausia sustojome Long Itch Diner. Manėme, kad tai tiesiog mūsų susitikimo vieta, tačiau netrukus supratome, jog čia renkasi baikeriai.

Tą rytą jų buvo apie trisdešimt. Motociklai – vienas už kitą gražesni, tačiau labiausiai dėmesį patraukė ne jie, o jų šeimininkai.

Dauguma baikerių buvo garbaus amžiaus. Vienas vyras vaikščiojo su lazda, kurią pritvirtintęs prie motociklo nulėkė kaip vėjas. Kitas buvo gerokai susikūprinęs, bet užsėdo ant savo baiko ir išvažiavo lyg niekur nieko. Moterys taip pat atrodė laimingos, pasitikinčios savimi ir besimėgaujančios kelione. Visi vilkėjo baikerių aprangą ir atrodė tikrai įspūdingai.

Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad Anglijoje dažnai matau vieną gražų dalyką – žmonės neatsisako savo pomėgių vien todėl, kad bėga metai. Jie keliauja, susitinka su bendraminčiais, džiaugiasi tuo, kas jiems patinka.


Vėliau nuvykome į The Blue Lias pubą prie upės. Šalia įrengta karavanų aikštelė, todėl čia netrūksta poilsiautojų. Tą dieną atvažiavo ir senovinių automobilių mėgėjai. Pasirodo, pubo šeimininkas yra sukaupęs nedidelę senovinių automobilių kolekciją. Pamatėme įspūdingų automobilių, senovinę degalinės kolonėlę ir daug kitų įdomių eksponatų.


Ši diena dar kartą priminė, kad gyvenimas nesustoja sulaukus tam tikro amžiaus. Jei tik yra noro, visada galima keliauti, atrasti, susitikti su žmonėmis ir džiaugtis tuo, kas teikia laimę.









Grįžę namo užkūrėme kepsninę ir dar ilgai dalijomės savaitgalio įspūdžiais.

Kartais didžiausias įkvėpimas ateina ne iš garsių žmonių, o iš tų, kurie tiesiog gyvena taip, kaip jiems patinka.

Sunday, 26 July 2026

Savaitgalis tarp golfo, SPA ir gerų draugų


 Šį savaitgalį su draugais išvykome švęsti draugės gimtadienio į Hellidon Lakes Golf & Spa Hotel.

Kaip tik tuo metu viešbutyje vyko didelės golfo varžybos. Buvo atvykę dalyvių ir svečių iš JAV bei kitų šalių. Prisipažinsiu – apie golfą žinau labai nedaug. 😊 Sėdėjome balkone kartu su kitais žiūrovais ir, nelabai suprasdami, kas vyksta, plojome tada, kai plojo visi.






Kai susirinko visa mūsų kompanija, patraukėme į SPA. Ten buvo neįtikėtinai ramu – dauguma žmonių stebėjo varžybas, todėl baseinas ir pirtys buvo beveik tušti. Mėgavomės ramybe, atsipalaidavome ir tiesiog puikiai pailsėjome.

Po SPA mūsų laukė vakarienė restorane. Viskas buvo aukščiausio lygio – aptarnavimas, maistas ir nuostabus vaizdas pro langą į ežerą, šalia kurio vis dar žaidė golfo entuziastai. Maloniai nustebino ne tik skanus maistas, bet ir tikrai didelės porcijos.

Vakare pasveikinome draugę su gimtadieniu, daug juokėmės, kalbėjomės ir džiaugėmės, kad kartais tereikia gero laiko kartu, jog pasijustum pailsėjęs.

Ryte mus pasitiko gaivus oras po lietaus. Po sočių pusryčių leidomės tyrinėti apylinkių. Ir net nenumanėme, kiek įdomių atradimų mūsų dar laukia...

Tuesday, 21 July 2026

Pakeliui su šypsena. Barr Beacon – kalva, nuo kurios matyti du miestai


 

Sekmadienį su Marina išvažiavome ieškoti gražių vietų vaizdo įrašui filmuoti.

Užkopėme ant Barr Beacon kalvos, nuo kurios iš vienos pusės matyti Birmingemas, o iš kitos – Volverhamptonas. Istoriškai tai yra švyturio (signalinio aukuro) vieta, kurioje, gresiant puolimui arba švenčių progomis, būdavo uždegami laužai. Aplinkui – nuostabi gamta: tiek daug medžių, primenančių Lietuvą – ąžuolai, beržai, šermukšniai ir net nedidelis pušynėlis.

Ruošdamos filmuoti „Tarp dviejų žemių", vėl susidūrėme su savotišku gamtos ženklu – kalva, stovinčia tarp dviejų miestų. Juk aš esu iš Volverhamptono, o Marina – iš Birmingemo. Sutapimas? O gal ne.

Oras buvo puikus, nuotaika – taip pat. Nufilmavome vaizdo įrašą, ramiai pasivaikščiojome ir tiesiog pasidžiaugėme vasaros žaluma.

Gamta visada pripildo gerų emocijų. Grįžome pasikrovusios – ne tik energija, bet ir ta tylia vasaros ramybe, kurią taip norisi išsaugoti.



Saturday, 18 July 2026

Ar jums yra tekę patirti tokių sutapimų?

 


Pastaruosius kelis mėnesius kartu su Marina Strela kuriame dokumentinį filmą „Tarp dviejų žemių“. Kalbamės su žmonėmis, kurie gyvena tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų, dviejų namų. Vis galvoju, kaip žmogus išmoksta mylėti naują kraštą, neprarasdamas meilės gimtinei.

Šiandien į rankas paėmiau knygą „Кому в Казахстане жить хорошо“ "Kam Kazachstane gyventi gerai", kuriai rašysiu recenziją.

Pradėjau skaityti...

Ir sustojau.

Knyga pasakoja apie moterį, kuri gyvena tarp dviejų žemių – Rusijos ir Kazachstano. Apie tai, kad galima išsaugoti meilę savo gimtajai šaliai ir kartu visa širdimi priimti naująją.

Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau apie tą pačią temą, kuria dabar gyvename mes.

Skiriasi šalys.

Skiriasi žmonių likimai.

Tačiau jausmai tie patys.

Ir tada pagalvojau...

Gal pasaulyje iš tikrųjų nėra tiek daug skirtingų istorijų. Gal mes visi pasakojame tą pačią istoriją, tik skirtingomis kalbomis ir skirtinguose žemėlapiuose.

Kartais gyvenimas pateikia tokių sutapimų, kad belieka nusišypsoti.

Tarp dviejų žemių




Sunday, 12 July 2026

Kai net persižegnojimas gali suklaidinti


Kai balandžio pabaigoje buvau Batumyje, nutiko vienas labai juokingas atsitikimas. Kelionėse dažnai pasitaiko įvairių anekdotinių situacijų, ir ši buvo viena iš jų.

Su Antonina lankėmės Batumio botanikos sode. Nuostabiai praleidome dieną, tačiau vakare jau buvome gerokai pavargusios – sodas toks didžiulis, kad jį apeiti reikia nemažai jėgų. Nusprendėme grįžti į miestą.

Kadangi išėjome ne ten, kur stoja miesto autobusai, teko ieškoti privataus taksi. Batumyje žmonės labai paslaugūs, ir šį kartą mums pasitaikė malonus jaunas vairuotojas. Susitarėme dėl kainos, įsėdome ir išvažiavome.

Važiuodama gėrėjausi Juodosios jūros pakrante. Kartkartėmis pažvelgdavau į vairuotoją ir pastebėjau keistą dalyką – jis vis persižegnodavo.

Pirma mintis buvo gana netikėta. „Kodėl jis taip daro? Gal nelabai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir meldžiasi, kad laimingai pasiektume tikslą?“

Prisipažinsiu, net pradėjau atidžiau stebėti kelią. Tačiau vairuotojas važiavo ramiai ir užtikrintai. Jokių pavojingų situacijų nebuvo. 


Netrukus pažvelgiau į dešinę ir pamačiau bažnyčią. Kaip tik tuo metu vairuotojas vėl persižegnojo.

Po kelių minučių pravažiavome dar vieną bažnyčią – ir istorija pasikartojo.

Tuomet viskas tapo aišku. Jis tiesiog buvo tikintis žmogus ir kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnodavo.

Laimingai grįžome į miestą, padėkojome vairuotojui ir išsiskyrėme.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. 


Jau eidama gatve pamačiau moterį, kuri ruošėsi pereiti perėją. Ir staiga... ji taip pat persižegnojo. „Nejaugi taip baisu pereiti gatvę?“ – nusijuokiau mintyse.

Bet jau kitą akimirką prisiminiau taksi vairuotoją ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę.

Ten stovėjo už skvero buvo Batumio katedra. 

Tą akimirką supratau, kaip lengva neteisingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, kai nežinai jų tradicijų ir papročių.

Kelionės moko ne tik pažinti naujas vietas. Jos moko suprasti žmones. O kartais – ir nuoširdžiai pasijuokti iš savo pačių skubotų išvadų.



Monday, 6 July 2026

Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.

 Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.



Dar visai neseniai apie Elvis Presley žinojau tik jo garsiausias dainas. Niekada nebuvau gilinusis į jo asmenybę ar gyvenimo istoriją.

Viskas pasikeitė po pokalbio su rašytoju Miguel Conner. Kartu su Davidu Parry turėjome garbės jį kalbinti interviu metu. Būtent Davidas supažindino mane su Miguel knyga The Occult Elvis.

Vedama smalsumo nusprendžiau ją perskaityti.

Ši knyga man atvėrė visiškai kitokį Elvis pasaulį. Sužinojau daug netikėtų dalykų apie jo dvasinius ieškojimus, vidinį pasaulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Esu labai dėkinga likimui už pažintį su Miguel ir galimybę perskaityti jo nepaprastą knygą.

O tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau gražiu sutapimu.

Naršydama socialiniuose tinkluose netikėtai pamačiau reklamą, kad Wolverhamptone vyks vienintelis Emilio Santoro koncertas, skirtas Elvis Presley. Nebuvo jokių plakatų mieste ar prie teatro – tik trumpas skelbimas Facebook ir Instagram.

Vos tik jį pamačiau, supratau, kad noriu ten būti.

Ir nė akimirkos nepasigailėjau.

Tai buvo vakaras, kupinas nepaprastos energijos, muzikos ir emocijų. Emilio Santoro ne tik atliko Elvi dainas – jis sugebėjo scenoje atgaivinti jo dvasią, charizmą ir laikmečio atmosferą. Iš teatro išėjau kupina džiaugsmo, įkvėpimo ir geros energijos.

Kartais viena knyga nuveda prie naujos pažinties, pažintis – prie netikėto sprendimo, o tas sprendimas padovanoja prisiminimus, kurie ilgam lieka širdyje.

Gyvenimas moka maloniai nustebinti tuos, kurie išlieka smalsūs ir atviri naujoms patirtims.

Emilio Santoro


The Occult Elvis: The Mystical and Magical Life of the King





Saturday, 4 July 2026

Aldona Grupas . Mintys gyvenimui

Kartais užtenka vieno sakinio, kad pažvelgtume į savo gyvenimą kitaip. Šioje rubrikoje dalinsiuosi mintimis, kurios gimė iš patirties, kelionių, knygų ir susitikimų su žmonėmis. Galbūt viena iš jų šiandien prabils ir į Jus.

 


Wednesday, 1 July 2026

Filmas "Tarp dviejų žemių"

 Daug kas jau grįžo gyventi į Lietuvą.



Kai kurie laukia pensijos, kad galėtų sugrįžti.

Kai kurių, deja, jau nebėra tarp mūsų.

Taip ir gyvename – tarp dviejų žemių.

Šis dokumentinis filmas gimė tam, kad išsaugotų mūsų kartos istorijas – žmonių, kurie paliko Lietuvą ieškodami geresnio gyvenimo, kūrė namus svetur, tačiau širdyje niekada nepamiršo savo gimtinės.

Deja, šiandien filmui užbaigti ir parodyti visuomenei trūksta lėšų.

Jeigu kiekvienas, gyvenantis tarp dviejų žemių, paaukotų bent po £1, šis projektas įgautų pagreitį ir mūsų istorijos neliktų užmirštos.

Paremti projektą


„Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys. Beaghmore akmenys. Giant's Causeway

 

Beaghmore akmenys

Šiaurės Airijoje yra vietų, kur laikas tarsi sustoja. Aplankiau vieną iš jų.

Atvykau į vieną paslaptingiausių Šiaurės Airijos kampelių – akmenų ratą, kuris čia stovi jau tūkstančius metų. Manoma, kad šios struktūros sukurtos prieš maždaug keturis tūkstančius metų, tačiau iki šiol nėra visiškai aišku, kam jos tarnavo – astronominiams stebėjimams, apeigoms ar bendruomenės susibūrimams.

Stoviu ten, kur žmonės stovėjo prieš keturis tūkstančius metų. Kai kurios paslaptys taip ir lieka neatskleistos. Kiekvienas akmuo saugo savo istoriją – vienos užrašytos knygose, kitos perduodamos iš kartos į kartą, o kai kurios tiesiog tyli.

Beaghmore akmenys priminė man, kad ne viską gyvenime reikia suprasti. Kai kurios paslaptys išlieka gražios būtent todėl, kad lieka paslaptimis.



Giant's Causeway



Kai kurios vietos paliečia ne tik akis, bet ir sielą – atrodo, lyg priklausytų kitam pasauliui.

Giant's Causeway – viena įspūdingiausių vietų, kokias esu mačiusi savo gyvenime. Stovėdama ant šių akmenų supratau, kodėl čia gimė legendos. Airių padavimai byloja, kad šį stebuklą pastatė milžinas Finn McCool. Mokslas siūlo savą versiją. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti nei faktais, nei žodžiais.

Vėjas nuo Atlanto. Bangų garsas. Tūkstančiai metų istorijos. Ir jausmas, kad stovi vietoje, kur pati gamta sukūrė kažką nepaprasto.

Per daugelį kelionių mačiau daug gražių vietų – bet Giant's Causeway paliko ypatingą įspūdį mano širdyje.

 Pakeliui su šypsena

 

The Magic of Art That Changed My Life

  By Aldona Grupas I was eight years old when I stood on the stage of the Riga Opera and Ballet Theatre, reciting a poem by the Latvian poet...