Nuostabus meno, literatūros ir muzikos susitikimas Peterborough mieste

 

Rugpjūčio 2 dieną Peterborough mieste įvyko nuostabus susitikimas su lietuvių bendruomene. Man labai džiugu, kad į renginį susirinko ne tik vietos gyventojai – svečių sulaukėme net iš Oksfordo. Tai dar kartą parodė, kad menas, literatūra ir bendri kultūriniai projektai gali sujungti žmones, gyvenančius skirtinguose Jungtinės Karalystės miestuose.

Susitikimo metu vyko paveikslų paroda, kurioje buvo eksponuojami Reinoldo Šidlausko, Rasos Ušackienės, Audronės Lamb ir Oksanos Zhukovos darbai. Kiekvienas menininkas yra skirtingas, turi savitą braižą ir savo pasakojimą, todėl paroda buvo spalvinga ir įdomi.

Pakeliui su šypsena. Kai amžius netrukdo gyventi

 

Po pusryčių pirmiausia sustojome Long Itch Diner. Manėme, kad tai tiesiog mūsų susitikimo vieta, tačiau netrukus supratome, jog čia renkasi baikeriai.

Tą rytą jų buvo apie trisdešimt. Motociklai – vienas už kitą gražesni, tačiau labiausiai dėmesį patraukė ne jie, o jų šeimininkai.

Dauguma baikerių buvo garbaus amžiaus. Vienas vyras vaikščiojo su lazda, kurią pritvirtintęs prie motociklo nulėkė kaip vėjas. Kitas buvo gerokai susikūprinęs, bet užsėdo ant savo baiko ir išvažiavo lyg niekur nieko. Moterys taip pat atrodė laimingos, pasitikinčios savimi ir besimėgaujančios kelione. Visi vilkėjo baikerių aprangą ir atrodė tikrai įspūdingai.

Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad Anglijoje dažnai matau vieną gražų dalyką – žmonės neatsisako savo pomėgių vien todėl, kad bėga metai. Jie keliauja, susitinka su bendraminčiais, džiaugiasi tuo, kas jiems patinka.

Vėliau nuvykome į The Blue Lias pubą prie upės. Šalia įrengta karavanų aikštelė, todėl čia netrūksta poilsiautojų. Tą dieną atvažiavo ir senovinių automobilių mėgėjai. Pasirodo, pubo šeimininkas yra sukaupęs nedidelę senovinių automobilių kolekciją. Pamatėme įspūdingų automobilių, senovinę degalinės kolonėlę ir daug kitų įdomių eksponatų.

Ši diena dar kartą priminė, kad gyvenimas nesustoja sulaukus tam tikro amžiaus. Jei tik yra noro, visada galima keliauti, atrasti, susitikti su žmonėmis ir džiaugtis tuo, kas teikia laimę.

Grįžę namo užkūrėme kepsninę ir dar ilgai dalijomės savaitgalio įspūdžiais.

Kartais didžiausias įkvėpimas ateina ne iš garsių žmonių, o iš tų, kurie tiesiog gyvena taip, kaip jiems patinka.

Savaitgalis tarp golfo, SPA ir gerų draugų

 Šį savaitgalį su draugais išvykome švęsti draugės gimtadienio į Hellidon Lakes Golf & Spa Hotel.

Kaip tik tuo metu viešbutyje vyko didelės golfo varžybos. Buvo atvykę dalyvių ir svečių iš JAV bei kitų šalių. Prisipažinsiu – apie golfą žinau labai nedaug. 😊 Sėdėjome balkone kartu su kitais žiūrovais ir, nelabai suprasdami, kas vyksta, plojome tada, kai plojo visi.

Kai susirinko visa mūsų kompanija, patraukėme į SPA. Ten buvo neįtikėtinai ramu – dauguma žmonių stebėjo varžybas, todėl baseinas ir pirtys buvo beveik tušti. Mėgavomės ramybe, atsipalaidavome ir tiesiog puikiai pailsėjome.

Po SPA mūsų laukė vakarienė restorane. Viskas buvo aukščiausio lygio – aptarnavimas, maistas ir nuostabus vaizdas pro langą į ežerą, šalia kurio vis dar žaidė golfo entuziastai. Maloniai nustebino ne tik skanus maistas, bet ir tikrai didelės porcijos.

Vakare pasveikinome draugę su gimtadieniu, daug juokėmės, kalbėjomės ir džiaugėmės, kad kartais tereikia gero laiko kartu, jog pasijustum pailsėjęs.

Ryte mus pasitiko gaivus oras po lietaus. Po sočių pusryčių leidomės tyrinėti apylinkių. Ir net nenumanėme, kiek įdomių atradimų mūsų dar laukia...

Pakeliui su šypsena. Barr Beacon – kalva, nuo kurios matyti du miestai

 

Sekmadienį su Marina išvažiavome ieškoti gražių vietų vaizdo įrašui filmuoti.

Užkopėme ant Barr Beacon kalvos, nuo kurios iš vienos pusės matyti Birmingemas, o iš kitos – Volverhamptonas. Istoriškai tai yra švyturio (signalinio aukuro) vieta, kurioje, gresiant puolimui arba švenčių progomis, būdavo uždegami laužai. Aplinkui – nuostabi gamta: tiek daug medžių, primenančių Lietuvą – ąžuolai, beržai, šermukšniai ir net nedidelis pušynėlis.

Ruošdamos filmuoti „Tarp dviejų žemių", vėl susidūrėme su savotišku gamtos ženklu – kalva, stovinčia tarp dviejų miestų. Juk aš esu iš Volverhamptono, o Marina – iš Birmingemo. Sutapimas? O gal ne.

Oras buvo puikus, nuotaika – taip pat. Nufilmavome vaizdo įrašą, ramiai pasivaikščiojome ir tiesiog pasidžiaugėme vasaros žaluma.

Gamta visada pripildo gerų emocijų. Grįžome pasikrovusios – ne tik energija, bet ir ta tylia vasaros ramybe, kurią taip norisi išsaugoti.

Ineta Stasiulytė filmo "Tarp dviejų žemių" žvaigždė.

 

Ar jums yra tekę patirti tokių sutapimų?

 

Pastaruosius kelis mėnesius kartu su Marina Strela kuriame dokumentinį filmą „Tarp dviejų žemių“. Kalbamės su žmonėmis, kurie gyvena tarp dviejų šalių, dviejų kultūrų, dviejų namų. Vis galvoju, kaip žmogus išmoksta mylėti naują kraštą, neprarasdamas meilės gimtinei.

Šiandien į rankas paėmiau knygą „Кому в Казахстане жить хорошо“ "Kam Kazachstane gyventi gerai", kuriai rašysiu recenziją.

Pradėjau skaityti...

Ir sustojau.

Knyga pasakoja apie moterį, kuri gyvena tarp dviejų žemių – Rusijos ir Kazachstano. Apie tai, kad galima išsaugoti meilę savo gimtajai šaliai ir kartu visa širdimi priimti naująją.

Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau apie tą pačią temą, kuria dabar gyvename mes.

Skiriasi šalys.

Skiriasi žmonių likimai.

Tačiau jausmai tie patys.

Ir tada pagalvojau...

Gal pasaulyje iš tikrųjų nėra tiek daug skirtingų istorijų. Gal mes visi pasakojame tą pačią istoriją, tik skirtingomis kalbomis ir skirtinguose žemėlapiuose.

Kartais gyvenimas pateikia tokių sutapimų, kad belieka nusišypsoti.

Tarp dviejų žemių

Kai net persižegnojimas gali suklaidinti

Kai balandžio pabaigoje buvau Batumyje, nutiko vienas labai juokingas atsitikimas. Kelionėse dažnai pasitaiko įvairių anekdotinių situacijų, ir ši buvo viena iš jų.

Su Antonina lankėmės Batumio botanikos sode. Nuostabiai praleidome dieną, tačiau vakare jau buvome gerokai pavargusios – sodas toks didžiulis, kad jį apeiti reikia nemažai jėgų. Nusprendėme grįžti į miestą.

Kadangi išėjome ne ten, kur stoja miesto autobusai, teko ieškoti privataus taksi. Batumyje žmonės labai paslaugūs, ir šį kartą mums pasitaikė malonus jaunas vairuotojas. Susitarėme dėl kainos, įsėdome ir išvažiavome.

Važiuodama gėrėjausi Juodosios jūros pakrante. Kartkartėmis pažvelgdavau į vairuotoją ir pastebėjau keistą dalyką – jis vis persižegnodavo.

Pirma mintis buvo gana netikėta. „Kodėl jis taip daro? Gal nelabai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir meldžiasi, kad laimingai pasiektume tikslą?“

Prisipažinsiu, net pradėjau atidžiau stebėti kelią. Tačiau vairuotojas važiavo ramiai ir užtikrintai. Jokių pavojingų situacijų nebuvo. 

Netrukus pažvelgiau į dešinę ir pamačiau bažnyčią. Kaip tik tuo metu vairuotojas vėl persižegnojo.

Po kelių minučių pravažiavome dar vieną bažnyčią – ir istorija pasikartojo.

Tuomet viskas tapo aišku. Jis tiesiog buvo tikintis žmogus ir kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią persižegnodavo.

Laimingai grįžome į miestą, padėkojome vairuotojui ir išsiskyrėme.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. 

Jau eidama gatve pamačiau moterį, kuri ruošėsi pereiti perėją. Ir staiga... ji taip pat persižegnojo. „Nejaugi taip baisu pereiti gatvę?“ – nusijuokiau mintyse.

Bet jau kitą akimirką prisiminiau taksi vairuotoją ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę.

Ten stovėjo už skvero buvo Batumio katedra. 

Tą akimirką supratau, kaip lengva neteisingai interpretuoti kitų žmonių elgesį, kai nežinai jų tradicijų ir papročių.

Kelionės moko ne tik pažinti naujas vietas. Jos moko suprasti žmones. O kartais – ir nuoširdžiai pasijuokti iš savo pačių skubotų išvadų.

Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.

 Kartais gyvenimas netikėčiausiu būdu sujungia įvykius.

Dar visai neseniai apie Elvis Presley žinojau tik jo garsiausias dainas. Niekada nebuvau gilinusis į jo asmenybę ar gyvenimo istoriją.

Viskas pasikeitė po pokalbio su rašytoju Miguel Conner. Kartu su Davidu Parry turėjome garbės jį kalbinti interviu metu. Būtent Davidas supažindino mane su Miguel knyga The Occult Elvis.

Vedama smalsumo nusprendžiau ją perskaityti.

Ši knyga man atvėrė visiškai kitokį Elvis pasaulį. Sužinojau daug netikėtų dalykų apie jo dvasinius ieškojimus, vidinį pasaulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Esu labai dėkinga likimui už pažintį su Miguel ir galimybę perskaityti jo nepaprastą knygą.

O tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau gražiu sutapimu.

Naršydama socialiniuose tinkluose netikėtai pamačiau reklamą, kad Wolverhamptone vyks vienintelis Emilio Santoro koncertas, skirtas Elvis Presley. Nebuvo jokių plakatų mieste ar prie teatro – tik trumpas skelbimas Facebook ir Instagram.

Vos tik jį pamačiau, supratau, kad noriu ten būti.

Ir nė akimirkos nepasigailėjau.

Tai buvo vakaras, kupinas nepaprastos energijos, muzikos ir emocijų. Emilio Santoro ne tik atliko Elvi dainas – jis sugebėjo scenoje atgaivinti jo dvasią, charizmą ir laikmečio atmosferą. Iš teatro išėjau kupina džiaugsmo, įkvėpimo ir geros energijos.

Kartais viena knyga nuveda prie naujos pažinties, pažintis – prie netikėto sprendimo, o tas sprendimas padovanoja prisiminimus, kurie ilgam lieka širdyje.

Gyvenimas moka maloniai nustebinti tuos, kurie išlieka smalsūs ir atviri naujoms patirtims.

Emilio Santoro

The Occult Elvis: The Mystical and Magical Life of the King

Aldona Grupas . Mintys gyvenimui

Kartais užtenka vieno sakinio, kad pažvelgtume į savo gyvenimą kitaip. Šioje rubrikoje dalinsiuosi mintimis, kurios gimė iš patirties, kelionių, knygų ir susitikimų su žmonėmis. Galbūt viena iš jų šiandien prabils ir į Jus.

 

Filmas "Tarp dviejų žemių"

 Daug kas jau grįžo gyventi į Lietuvą.

Kai kurie laukia pensijos, kad galėtų sugrįžti.

Kai kurių, deja, jau nebėra tarp mūsų.

Taip ir gyvename – tarp dviejų žemių.

Šis dokumentinis filmas gimė tam, kad išsaugotų mūsų kartos istorijas – žmonių, kurie paliko Lietuvą ieškodami geresnio gyvenimo, kūrė namus svetur, tačiau širdyje niekada nepamiršo savo gimtinės.

Deja, šiandien filmui užbaigti ir parodyti visuomenei trūksta lėšų.

Jeigu kiekvienas, gyvenantis tarp dviejų žemių, paaukotų bent po £1, šis projektas įgautų pagreitį ir mūsų istorijos neliktų užmirštos.

Paremti projektą

„Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys. Beaghmore akmenys. Giant's Causeway

 

Beaghmore akmenys

Šiaurės Airijoje yra vietų, kur laikas tarsi sustoja. Aplankiau vieną iš jų.

Atvykau į vieną paslaptingiausių Šiaurės Airijos kampelių – akmenų ratą, kuris čia stovi jau tūkstančius metų. Manoma, kad šios struktūros sukurtos prieš maždaug keturis tūkstančius metų, tačiau iki šiol nėra visiškai aišku, kam jos tarnavo – astronominiams stebėjimams, apeigoms ar bendruomenės susibūrimams.

Stoviu ten, kur žmonės stovėjo prieš keturis tūkstančius metų. Kai kurios paslaptys taip ir lieka neatskleistos. Kiekvienas akmuo saugo savo istoriją – vienos užrašytos knygose, kitos perduodamos iš kartos į kartą, o kai kurios tiesiog tyli.

Beaghmore akmenys priminė man, kad ne viską gyvenime reikia suprasti. Kai kurios paslaptys išlieka gražios būtent todėl, kad lieka paslaptimis.

Giant's Causeway

Kai kurios vietos paliečia ne tik akis, bet ir sielą – atrodo, lyg priklausytų kitam pasauliui.

Giant's Causeway – viena įspūdingiausių vietų, kokias esu mačiusi savo gyvenime. Stovėdama ant šių akmenų supratau, kodėl čia gimė legendos. Airių padavimai byloja, kad šį stebuklą pastatė milžinas Finn McCool. Mokslas siūlo savą versiją. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti nei faktais, nei žodžiais.

Vėjas nuo Atlanto. Bangų garsas. Tūkstančiai metų istorijos. Ir jausmas, kad stovi vietoje, kur pati gamta sukūrė kažką nepaprasto.

Per daugelį kelionių mačiau daug gražių vietų – bet Giant's Causeway paliko ypatingą įspūdį mano širdyje.

 Pakeliui su šypsena

 

"Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys

„Pakeliui su šypsena". Šiaurės Airijos paslaptys

Titanic Belfast

„Titanic Belfast" – tai ne tiesiog muziejus, o emocinga kelionė laiku. Vieta, kur atgyja legendinio laivo istorija – nuo pirmųjų statybų tame pačiame doke iki tragiškos nakties vandenyne.

Įspūdinga architektūra, interaktyvios ekspozicijos ir nepamirštama atmosfera. Tyrinėjame atkurtas laivo erdves, smulkiausias detales ir giliau žvelgiame į šią neįtikėtiną, tačiau tragišką istoriją.

Beaghmore akmenys

„Iš knygos Tapyti gyvenimą iš naujo“ Kaip Rita atrado tapybą.

 

Slaugos namuose dirbome kelios lietuvės. Mes labai gerai sugyvenome, padėdavome viena kitai. Kartą po darbo išėjau su Angele. Persimetėme keliais žodžiais apie orą ir kaip gerai, kad baigėsi pamaina ir galime eiti pasivaikščioti. Oras buvo tikrai puikus. Švietė saulė, nuotaika gera, regis, nuovargį palikome uždariusios darbo duris.

     Angelė nedrąsiai pasakė: „Aš turiu tau pasakyti, kur einu, bet tu juoksiesi iš manęs.“ Pažadėjau nesijuokti. Ji pasakė, kad eina į piešimo pamoką. 

    „Tai bent! – sušukau aš. – Mano svajonė – piešti. Paimk ir mane.“ Angelė apsidžiaugė, kad aš taip sureagavau, ir mes kartu nuėjome į piešimo pamoką. Pamoka vyko didelėje patalpoje, apstatytoje molbertais, piešiniais ir piešimo įrankiais. 

    Dažų kvapas tvyrojo ore. Galva sukosi iš laimės. Man čia patiko viskas – ir dažų kvapas, ir piešiniai, ir teptukai. Mokytoja Anna labai maloniai priėmė mane į grupę. Sumokėjusi už kursus, sėdau prie molberto. 

    

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tuščią lapą. Turbūt vis dar netikėjau, kad mano svajonė pildosi. Ir staiga kažkas nušvito galvoje ir aš pradėjau piešti. Piešiau nesustodama. Teptukas slinko popieriumi kaip gulbė plaukia ežeru. Spalvos derėjo viena su kita net negalvojant. Viskas vyko savaime. Regis, seniai žinojau, kaip reikia piešti. Ta diena man buvo laimingiausia. 

    Grįžau namo lyg ant sparnų. Regis, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis, laimingesnis nuo tos dienos, kai pradėjau piešti. Lankiau kursus kelis mėnesius, bet, deja, jie baigėsi, nes Anna išvyko gyventi į Balį. Bet aš nenuleidau rankų. 

    Pradžia buvo padaryta. Aš nusipirkau reikmenų ir piešiau namie. Buto sienos buvo nukabinėtos paveikslais, už lovos gulėjo supakuoti paveikslai. Mano kambarys atrodė kaip galerija. 

  

 Vieną vakarą, kai už lango tyliai krapnojo lietus, naršydama „YouTube“ užkliuvau už vaizdo įrašų, kuriuose nemokamai mokoma piešti. Tą akimirką viduje kažkas suvirpėjo. Kai pamačiau, kad pamokas veda Igoris Sacharovas, nuostabus, ramus, kantrus dailininkas, mane užvaldė smalsumas. Jo balsas buvo švelnus, rankų judesiai – užtikrinti. 44 Žiūrėjau į jo potėpius tarsi užhipnotizuota, stebėjausi, kaip jo rankose gimsta gyvybė – spalvos liejosi, susiliejo, ir štai – paveikslas. 

    „Aš irgi noriu taip mokėti piešti“, – pagalvojau ir pajutau gimusią nedrąsią viltį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai mene. Stebėdama Sacharovo pamokas, kruopščiai bandžiau atkartoti jo technikas. Prieš save turėjau baltą drobę, teptukus, dažus, girdėjau tylų balsą, sakantį: „Tiesiog bandyk.“ Ir aš bandžiau. Pirmieji paveikslai gimė nedrąsiai, su klaidomis, abejojant, bet tvyrant nesumeluotam džiaugsmui – juk tai buvo mano rankų, mano širdies kūriniai.

TAPYTI GYVENIMĄ IŠ NAUJO

Knyga pirkti čia

Niekada nevėlu pradėti iš naujo: Reginos Skridos istorija

 

Po klausimo socialiniuose tinkluose „Ar jums teko pradėti gyvenimą iš naujo?“ sulaukiau nuoširdaus menininkės Reginos Skridos atsakymo. Jos istorija primena, kad kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda tada, kai mažiausiai jų tikimės.

"Taip, ir net ne vieną kartą.

Pirmą kartą gyvenimą iš naujo pradėjau atvykusi į Angliją. Teko mokytis kalbos, pažinti naują kultūrą, susirasti darbą ir kurti gyvenimą nuo pat pamatų. Tačiau dar vienas visiškai naujas gyvenimo etapas prasidėjo gerokai vėliau – tada, kai atradau tapybą.

Visada žavėjausi menu, lankydavausi parodose ir grožėdavausi talentingų dailininkų darbais, tačiau niekada nemaniau, kad pati tapsiu menininke. Atrodė, kad tai skirta kitiems žmonėms, turintiems ypatingą talentą ar išsilavinimą meno srityje.

Viskas pasikeitė po pažinties su profesionaliu menininku Londone. Apsilankymas jo studijoje atvėrė man duris į kūrybos pasaulį. Pajutau norą pabandyti, nors neturėjau nei akademinio meninio išsilavinimo, nei didelės patirties. Tiesiog paėmiau teptuką į rankas ir pradėjau.

Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Tapyba suteikė man naują tikslą, naują kryptį ir naują prasmę. Iš prigimties nesu labai šnekus žmogus, todėl ne visada lengvai išreiškiu savo jausmus žodžiais. Tačiau tapydama atradau būdą kalbėti kita kalba – spalvų, šviesos ir vaizdų kalba.

Mano paveiksluose atgyja tai, kas man brangiausia: Lietuvos gamta, vaikystės prisiminimai, miškai, pievos, ežerai, besikeičiantis dangus ir šviesos žaismas. Kiekvienas darbas pasakoja mažą istoriją apie tai, ką jaučiu ir kuo žaviuosi.

Pradėjusi tapyti būdama vyresnė nei penkiasdešimties, supratau labai svarbų dalyką – niekada nėra per vėlu pradėti iš naujo. Amžius nėra kliūtis svajonėms. Kartais gražiausi gyvenimo atradimai ateina tada, kai jų mažiausiai tikiesi.

Šiandien tapyba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji atnešė naujų draugų, parodų, kelionių, prasmingų susitikimų ir suteikė galimybę dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais žmonėmis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paėmusi teptuką į rankas pradėjau naują gyvenimą – kupiną kūrybos, atradimų ir džiaugsmo." 

Reginos istorija dar kartą patvirtina, kad kūryba gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir naujo gyvenimo pradžia. Dėkoju Reginai už pasidalijimą savo patirtimi ir linkiu jai dar daug kūrybinių atradimų.

O kada jūs pradėjote naują gyvenimo etapą?

P.S

Aldona Grupas yra knygos „Tapyti gyvenimą iš naujo“ autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie gyvenimo pokyčius, kūrybos galią ir drąsą pradėti iš naujo.

Mano meilės istorija su Vokietija: Nuo „kitos planetos“ 1990-aisiais iki nuostabios savaitės šiandien

 

Grįžau namo iš Vokietijos ir mano širdis iki kraštų užpildyta pačiomis džiaugsmingiausiomis emocijomis. Tai buvo tiesiog nuostabi savaitė! Šį kartą ne tik mėgavausi Frankfurto šurmuliu, bet ir aplankiau dar penkis nuostabius, mažus, jaukius miestelius, kurių kiekvienas paliko dalelę savo magijos.

Žiūriu į nufilmuotus vaizdus, atrinkinėju nuotraukas ir suprantu vieną dalyką – aš tiesiog myliu Vokietiją. Ir ši meilė trunka jau daugiau nei tris dešimtmečius.

When Care Becomes Calling What Shapes the Narrative Core of Nurse, Give Me a Pill for Death?

 

Aldona,

I recently examined Nurse, Give Me a Pill for Death, and what immediately stands out is how the narrative frames nursing not merely as a profession, but as a vocation. The migration from Lithuania to England is not presented as a logistical relocation alone; it functions as the threshold into a deeper moral and emotional terrain shaped by service, language barriers, cultural translation, and proximity to death.

From what I can see, the memoir operates on two integrated levels. On one, it chronicles the immigrant experience: credential recognition, linguistic adaptation, professional recalibration, and the quiet resilience required to rebuild in a new country. On another, it opens a window into end-of-life care, revealing the psychological and ethical dimensions of supporting patients in their final stages. That dual structure migration narrative paired with hospice-level intimacy broadens the memoir’s relevance beyond healthcare alone.

What feels particularly significant is the tonal balance. The account appears candid and unembellished, yet reflective rather than clinical. Readers are not simply observing cases; they are invited into the emotional labor of caregiving. The result positions the memoir at an intersection: part immigrant testimony, part vocational reflection, and part meditation on mortality.

A key strategic question concerns primary resonance. Do readers respond more strongly to the cross-cultural migration journey or to the raw portrayal of life at the threshold of death and the meaning nurses derive from that responsibility? Clarifying that center of gravity could further sharpen how the book is externally positioned.

If it would be useful, I would be glad to explore how the memoir’s framing can foreground the element that most consistently anchors reader engagement, whether that be vocational identity, cultural transition, or the universal confrontation with mortality.

Best regards,

Thibaut

Nurse give me a pill for death

A Book That Resonates: Critical Praise and Award Nominations for West Midlands HO!

Aldona Grupas’ book West Midlands HO! has been published in London by Hertfordshire Press, the only UK-based publishing house dedicated to releasing English-language books by authors from the Eurasian region.

The book has already attracted professional attention and thoughtful feedback. In her review, Karolina Zhukauskaitė, Administrative Officer at the UK Ministry of Justice, highlights the powerful portrayal of Lithuanian migrants who rebuilt their lives in Britain after the Second World War. She notes that the stories serve as a reminder of the importance of remembering one’s roots, valuing identity, and appreciating the opportunities created through the resilience of earlier generations.

West Midlands HO! was also nominated for the Hertfordshire Press Award and the Page Turner Award, further confirming its growing international recognition. Through literary awards and festival platforms, the book continues to reach global audiences, strengthening the presence of Eurasian voices in contemporary English-language publishing.

West Midlands HO!

From Nursing Home Nurse to Parliament

 

I came to the UK as many do – quietly, with responsibility on my shoulders and little time to dream.
I worked as a nurse in a nursing home. Caring, listening, holding hands.
Life was practical, sometimes heavy, but deeply human.
Art lived inside me, but for a long time it had no space to breathe.
Slowly, through writing, painting, psychology, and community work, I began to rebuild myself.
Not in a loud way – but honestly, step by step.
From helping one person to supporting artists.
From private healing to public cultural work.
I founded Albion Art Club to give voice to artists, writers, and communities who often remain unseen.
Exhibitions followed. Books were born. Conversations crossed borders.
Baltic artists found a place in the UK cultural landscape.
And one day, I stood in the UK Parliament – not as a politician, but as a cultural organiser, writer, and curator.
Bringing art, stories, and human connection into one of the most historic spaces in the country.
This journey was never about status.
It was about service, courage, and transformation.
From nursing home corridors to parliamentary halls the heart of the work remained the same: to care, to connect, and to create meaning through culture.

Apie meną, stebėjimą ir kontekstą.

Artėjant mūsų parodai Jungtinės Karalystės Parlamente, vis dažniau grįžtu prie klausimo – kas man šiandien yra menas ir kaip mes jį suvokiame.

Albion Art Club vienija dešimt menininkių. Jos dažnai sako, kad tapo jausmais. Ir tai tiesa. Tačiau kuo daugiau bendrauju su kūrėjais ir žiūrovais, tuo aiškiau suprantu – jausmai niekada neatsiranda tuščioje vietoje. Jie gimsta iš patirties, gyvenimo konteksto ir gebėjimo stebėti.

Projektą „Baltic Radiation: The Art of Inspiration and Friends“ pristatome jau ketvirtą kartą. Pirmoji paroda vyko 2023 metais Birmingeme, Midlands Exhibition Centre. Antroji – 2024 metais Lietuvos ambasadoje Londone. Trečioji – 2025 metais Lietuvos Respublikos Seime. Ir šių metų sausį paroda bus pristatyta Jungtinės Karalystės Parlamente.

Šiose parodose pristatome šiuolaikinį meną, sukurtą gyvų menininkų iš Baltijos šalių ir Ukrainos, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje. Tai menas be vieno aiškaus ar dominuojančio stiliaus. Jis atviras eksperimentams, skirtingoms medžiagoms, idėjoms ir formoms, atspindintis šiandienos globalų, sudėtingą ir nuolat kintantį pasaulį.

Šiuolaikinis menas dažnai kuriamas konkrečiai auditorijai – tiems, kurie stebės, bandys suprasti, galbūt įsigys kūrinį. Tačiau supratimas ar nesupratimas taip pat yra meno proceso dalis. Ne kiekvienas kūrinys turi būti „patogus“ ar lengvai iššifruojamas.

Menininko gyvenimo kontekstas visada formuoja jo kūrybos stilių. Patirtys, migracija, vidiniai lūžiai, atradimai – visa tai persikelia į drobę, formą ar idėją. Todėl, žvelgiant į kūrinį, svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir kaip mes matome.

Stebėjimas – tai ne kiek mes matėme, o kiek supratome. Ne tik emocinis reagavimas, bet ir gebėjimas suvokti kūrinio prasmę bei techninį meistriškumą. Tam reikalingas platesnis kontekstas – istorinis, kultūrinis, filosofinis, o kartais ir religinis.

Menas nėra tik parodų lankymas ar estetinė patirtis. Tai nuolatinis dialogas tarp kūrėjo, kūrinio ir žiūrovo. Dialogas, kuris keičiasi kartu su laiku, žmogumi ir jo gebėjimu stebėti.

Pakalbėkime apie meną.

Gavau savo naujas knygas!

 

Vakar į rankas paėmiau savo naują kūrinį ir… nustebau. Vietoje mano pasirinkto pavadinimo „Gyvenimas be garantijų“, leidykla uždėjo senąjį – „Tapyti gyvenimą iš naujo“.

Iš pradžių nustebino, bet šiandien, žiūrėdama į viršelį, supratau: gal taip ir turėjo būti.

Šis pavadinimas neša šviesą, kūrybą ir viltį — būtent tai, kas telpa šios knygos puslapiuose. Tai istorija apie drąsą iš naujo kurti save, atrasti vidinę stiprybę ir tapyti gyvenimą tokį, kokio iš tiesų trokšti.

Knyga gavosi labai graži, kupina šilumos ir tikrų išgyvenimų.

Džiaugiuosi ja dalindamasi su jumis. 💛

Pirkti čia