or reload the browser
Šaltinis: „Edita“
Kelionė į Veneciją
Po mylimojo mirties Gabrielle ašaros tarsi išseko. Sukandusi dantis ir dar labiau susitelkusi į kūrybą, ji stengėsi irtis gyvenimo upe tolyn. „Turi gyventi toliau, kad ir kas būtų“, – nuolat kartojo artima draugė, kuri vieną dieną kartu su vyru beveik jėga išsivežė gedinčią Coco į Veneciją. Galbūt šiame pasakiško grožio mieste ji atgaus pusiausvyrą ir vėl pajus troškimą gyventi... Karštas 1920-ųjų rugpjūtis. Gondola su joje įsitaisiusia trijule artėja prie Lido salos pakrantės, kur jų laukia puikus poilsis jaukiame viešbutyje. Paplūdimyje leisdami aitvarus krykštauja vaikai, suaugusieji, glausdamiesi po dryžuotais skėčiais, mėgaujasi ledais. Coco tik gūžėsi nuo tos visuotinės džiaugsmo ir nerūpestingumo atmosferos. Ko gero, ji vienintelis čia esantis žmogus, kuris nori pasislėpti kokiame nors kamputyje, užsidengti akis ir nustoti kvėpuoti... Įdomu, galvojo Gabrielle, kokią ją mato aplinkiniai?
If I were an old man, I would take a fishing rod, sit down on the seashore, and sit there all day long among the other old men. I would lo...