Kelionės dienoraštis. Stambulas, Turkija

 

Stambulas man paliko patį stipriausią įspūdį. Nors mieste tvyrojo šiek tiek neramumų, mes visur jautėmės saugūs – gatvėse buvo daug policijos, o atrodė, kad net ir katinai mus saugojo. Meilė gyvūnams čia jaučiama visur – nuo kavinių slenksčio iki pačių rimčiausių institucijų.

Kai išlipome iš laivo ir ėjome pro saugumo postą, netikėtai pamatėme katiną, ramiai įsitaisiusį ant policijos stotelės stalo. Jis stebėjo praeivius, tarsi būtų vyriausias saugumo prižiūrėtojas. Šalia stovėjo uniformuoti pareigūnai, o žmonės negalėjo atsispirti – visi fotografavo šią pūkuotą "žvaigždę". Aš, žinoma, taip pat. Katinas policijos sargyboje – tai Stambulas, kur gyvūnai tampa miesto siela.

Miesto architektūra ir istorija – nepaprasta. Vien Hagia Sofija verta kelionės. Šis pastatas pasakoja tūkstantmečių istoriją, o vaikštant jos viduje jautiesi tarsi įžengęs į pasaulio istorijos širdį. Istorijos muziejus taip pat paliko gilų įspūdį – kiekvienoje salėje rodytas filmas, pasakojantis apie skirtingus Stambulo istorijos laikotarpius. Buvo labai įdomu pasinerti į praeitį, sužinoti faktų, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi.

Apsilankėme ir garsiojoje Žydrojoje mečetėje – tylos, šviesos ir grožio šventovėje. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko Topkapi rūmai. Vaikštant jų salėmis, mintyse pasijutau lyg grįžusi į serialo „Didingasis amžius“ laikus. Prieš akis iškilo Sultono Suleimano motina, žmonos, rūmų intrigos ir prabanga. Neabejoju, kad kai kurios serialo scenos tikrai buvo filmuojamos čia – viskas atrodė taip pažįstamai.

Šįkart apsistojome gražiame viešbutyje pačiame miesto centre. Dieną praleidome didžiuliame prekybos centre, o vakare nusprendėme, kad saugiau likti viešbutyje. Ir tai buvo puikus sprendimas – vakarienė viešbučio restorane ant stogo, su nuostabiais Stambulo vaizdais, tapo šios dienos desertu.

Kelionės dienoraštis. Izmiras, Turkija

 Sekantis mūsų kelionės sustojimas – Izmiras, trečias pagal dydį Turkijos miestas. Tai miestas su turtinga istorija – aplink daug senovinių griuvėsių, menančių Romos imperijos laikus. Tačiau po įspūdingo Akropolio Atėnuose šįkart nusprendėme nesirinkti ekskursijos – tiesiog pasivaikščioti ir pajusti miesto dvasią savarankiškai.

Izmiras pasitiko šiltai. Tai didelis, modernus, bet kartu jaukus miestas. Gatvėse – gausybė parduotuvių, kavinių, restoranų. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyko gana ramiai – niekas netempė už rankos, nekvietė garsiai į vidų, o atmosfera buvo maloniai atsipalaidavusi.

Vienas dalykas, kuris mane nuoširdžiai nustebino ir sušildė širdį – turkų meilė gyvūnams. Gatvėse matėme daug kačių ir šunų, kurie, nors ir neturi nuolatinių namų, yra šeriami, prižiūrimi, ir, panašu, labai gerbiami.

Didžiausią įspūdį paliko vienas netikėtas vaizdas. Įėjusi į bižuterijos parduotuvę, pamačiau viduje miegantį didelį, apvalų šunį. Jis ilsėjosi visai šalia pakabintų karolių, o žmonės ramiai vaikščiojo aplink, atsargiai žengdami, kad jo netyčia nepažadintų. O išeinant pamatėme dar vieną šunį, miegantį šalia pirmojo – abu gulėjo sau ramiai, lyg būtų nuolatiniai tos parduotuvės darbuotojai. Niekas jų nevarė lauk, niekam jie netrukdė – toks gražus žmonių ir gyvūnų sugyvenimo pavyzdys.

Tai buvo rami, bet jauki diena. Izmiras paliko šiltą, kiek netikėtą įspūdį – o didieji šunys juvelyrikos parduotuvėje ilgam liks atmintyje.

Nuodėminga meilė