This weekend was my birthday—a milestone that fills me with gratitude. Reaching this point has been an incredible journey of growth, discovery, and purpose. To age is a privilege. To explore, dream, and create a life of my own choosing is a gift. I’m grateful for the people I’ve surrounded myself with, the places I’ve been, the projects I’ve embraced, and the vision I continue to nurture.
On this special day, I wrote a message not to my past self, but to my future self to say:
“Cherish the old, but don’t cling to it. Be kind to your “old self”—acknowledge her, learn from her—but don’t live in her shadow. Let her go. Release attachments to past victories or failures. Delete the noise of old beliefs and excuses, and wake up fresh.
Focus on the road ahead. With over 60 years of wisdom, resilience, tears, lessons, and victories, the path forward is wide open. You have the chance to reinvent, rebuild, and embrace what your younger self never dared to dream of.
This milestone isn’t an ending—it’s the perfect beginning. So here’s to the next chapter: bold, fearless, and unapologetically you. Let’s do this.”
I am so grateful to all the people who have been part of this journey with me.
Išaušo gražus, saulėtas šeštadienio rytas.
Pasitarę su vyru, nusprendėme šiemet Velykas sutikti kitaip – keliaudami po Herefordšyrą. Tai ne taip jau toli nuo mūsų namų – tik dvi valandos kelio automobiliu.
Apie šį kraštą daug buvome girdėję iš draugų, tad pagaliau nusprendėme ir patys pažinti šias vietas.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️ Dienos pasakojimas
Kelionė buvo lengva ir maloni – graži diena, saulė, švelnus pavasario kvapas ore.
Pirmasis mūsų sustojimas – Croft pilis.
Tai puikiai išsilaikęs dvaras, dabar veikiantis kaip muziejus. Vaikščiodami po rūmus, grožėjomės išlaikytais senųjų laikų kambariais, gausybe paveikslų ir istorine atmosfera.
Įdomu buvo pažvelgti į didžiulį šeimos genealoginį medį, kurio pradžia siekia 1055 metus, o paskutinis įrašytas palikuonis gimė 2022-aisiais.
Arklidėse buvo įrengta paveikslų galerija, kurioje tądien vyko paroda „Ghost Tree“ (Medžiai vaiduokliai).
Atmosfera čia buvo tamsi ir truputį niūri – paveiksluose vaizduojami mirę arba mirštantys medžiai. Pasidarė nejauku net filmuoti ar fotografuoti.
Vėliau pasukome į pilies sodus. Ten žydėjo obelys ir kitos pavasario gėlės – tarsi švelni gamtos šypsena po tamsių paveikslų įspūdžių.
Po šios ramios popietės nuvažiavome į Leominsterį – mielą anglišką miestelį su gražia Tudoro stiliaus architektūra.
Pasivaikščioję senamiesčio gatvelėmis, pajutome alkį ir susiradome jaukų restoranėlį vėlyviems pietums.
Kelionę tęsėme į taverną Three Horse Shoes (Trys pasagos), įsikūrusią tarp Leominsterio ir Herefordo.
Čia apsistojome nakčiai. Mažas, jaukus viešbutėlis ir baras, švara, ramybė ir malonūs šeimininkai šiltai mus pasitiko. Išgėrėme pintą alaus, pasimėgavome vakaro jaukumu ir sugulėme į minkštas lovas, kupini laukimo.
Velykinė kelionė. Hay-on-Wye ir Herefordas
🌞🌞🌞 Įžanga į dieną
Rytas išaušo nuostabus – pro langą mus budino švelni saulė, kviesdama į naują kelionės dieną.
Papusryčiavę leidomės į kelią, kupini laukimo, ką šiandien pamatysime.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️ Dienos pasakojimas
Mūsų maršrutas vedė į Hay-on-Wye – miestelį, apie kurį dar nebuvome girdėję tiek daug, bet jis paliko stiprų įspūdį.
Kelias driekėsi per didžiules kalvas, žalias pievas, pilnas avių su mažais ėriukais. Kelias kilo ir leidosi nuo vienos kalvos ant kitos, o pakeliui kartkartėmis sustodavome mažuose bažnytkaimiuose pasigrožėti senomis, architektūros šedevrais tapusiomis bažnyčiomis.
Pasiekę miestelį, pastebėjome Velso vėliavą – pasirodo, mes atsidūrėme jau Velse! Herefordšyras ribojasi su Velsu, ir čia akivaizdžiai jaučiama kitokia architektūra bei nuotaika.
Hay-on-Wye mus nustebino užrašu: „Pirmasis pasaulio knygų miestas“. Eidami toliau įsitikinome – tai tikra tiesa!
Kiekviename žingsnyje – knygynai, kavinės su knygų lentynomis, netgi Poezijos knygynas poetams ir poezijos mylėtojams. Užsukome ir į natūralių akmenų parduotuvę, kur taip pat radome lentyną su knygomis.
Saulė švietė visą dieną, o miestelis spindėjo visu savo grožiu. Tai buvo puikus laikas knygų mylėtojų mekoje.
Po įspūdžių Hay-on-Wye miestelyje, pietauti nutarėme važiuoti į Herefordą.
Atvykę į Herefordą pirmiausia užsukome į restoraną „Istanbul“, kuris priminė mums neseniai patirtus įspūdžius Stambule. Maistas buvo gardus, o prisiminimai – dar saldesni. Sotūs ir laimingi leidomės pažinti patį miestą.
Herefordas – taip pat žavingas miestas, su būdinga Tudorų architektūra ir ypatinga istorine atmosfera.
Aplankėme įspūdingą Herefordo katedrą, vieną seniausių Anglijoje – jai daugiau kaip 1300 metų. Dalyvavome mišiose, pajutome ypatingą prisilietimą prie senųjų laikų.
💛💛💛 Mintys po Velykų kelionės
Tai buvo nepaprastos Velykos – kupinos šilumos, naujų atradimų, istorijos kvėpavimo ir saulėtų akimirkų.
Širdyje liko prisiminimai apie žaliuojančias kalvas, knygų miestą, senąsias bažnyčias ir jaukius Velykų rytus kelyje – pakeliui su šypsena.
Kartais miestai užburia iš pirmo žvilgsnio – savo atmosfera, spalvomis, kvapais ir tuo neapčiuopiamu jausmu, kuris lieka širdyje ilgam. Baris buvo būtent toks.
Po dienų, kupinų nuotykių ir naujų įspūdžių, šis Italijos miestas pasitiko mus švelniu Viduržemio vėju, kvepiančiu jūra ir senove. Nebuvo triukšmingos minios, jokios skubos – tik ramus žingsniavimas siauromis gatvelėmis, istorijos dvelksmas ir saulė, kuri vis išlįsdavo iš debesų tarsi norėdama pasveikinti mus.
🚶♀️🚶♀️🚶♀️
Dienos pasakojimas
Šiandien mūsų laivas prisišvartavo Bario miesto uoste. Po pusryčių išėjome į miestą. Oras buvo permainingas – dangų dengė debesys, truputį lynojo, tačiau vis pasirodanti saulė žadėjo gražią dieną.
Baris – nuostabus Italijos miestas prie Viduržemio jūros. Jis man priminė Veneciją ir Florenciją. Visi Italijos miestai turi savitą šarmą: siauros gatvelės, aukšti namai su mažais balkonėliais, gėlės ant palangių, jaukios kavinukės ir žavingai išlaikyti senamiesčiai. Kartais, tarp gyvenamųjų namų kiemų, gali pamatyti užkonservuotus Romėnų laikų griuvėsius – gyvą istorijos dalį.
Vaikščiodami Bario siauromis gatvelėmis praalkome, o pasirinkti restoraną čia – tikras malonumas, nes jų pilna visur. Užsukome į nedidelį restoranėlį, kuriame tuo metu nebuvo daug žmonių. Užsisakėme aštunkojį – gražiai patiektas ir skaniai paruoštas patiekalas mus atgaivino, ir su naujomis jėgomis leidomės toliau tyrinėti miesto grožybes.
Aplankėme muziejų, pilį ir Šv. Nikolajaus baziliką. Bazilika paliko ypač stiprų įspūdį – čia yra karalienės Bonos Sforzos kapas. Karalienė Bona buvo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Šioje vietoje prisiminiau Ilonos Skujaitės knygą „Karo nuotaka“ ir pajutau ypatingą ryšį su istorija, pažįstama iš literatūros puslapių.
Bazilikos kriptoje, su 26 kolonomis, puoštomis Bizantiškojo ir Romaninio stiliaus sostinėmis, saugomos Šv. Nikolajaus relikvijos. Tam tikromis valandomis lankytojai įleidžiami po vieną prisiliesti prie relikvijos. Mes stebėjome grupę iš Rusijos, kurios žmonės po vieną atsiklaupę bučiavo relikviją – tai buvo jaudinantis reginys.
Castello Normanno-Svevo pilis taip pat sužavėjo. Jos gynybinė siena ir viduje įrengtas muziejus su 12–13 amžiaus gyvenimo pilyje filmais sukūrė ypatingą atmosferą – atrodė, lyg laikas būtų atsitraukęs atgal.
Dar trumpai sustojome mažoje kavinėje paskutinei kavos ir pyragaičio akimirkai, o vakare sugrįžome į autobusą, kuris parvežė mus atgal į laivą.
Šv. Nikolajaus statula
💛💛💛
Mintys po apsilankymo Baryje
Kartais miestai tampa ne tik taškais žemėlapyje, bet ir mažomis širdies salelėmis, kuriose norisi pasilikti ilgiau nei leidžia laikas. Baris man tapo būtent tokiu – miestu, kurio gatvėse alsuoja istorija, o šilta saulė ir žydinčios palangės kviečia sugrįžti dar ir dar kartą.
Palikdama Barį, žinojau viena – kai kuriuos miestus ne tik pamatai, bet ir išsineši su savimi. Į prisiminimus, į svajones, į širdį.
Stambulas man paliko patį stipriausią įspūdį. Nors mieste tvyrojo šiek tiek neramumų, mes visur jautėmės saugūs – gatvėse buvo daug policijos, o atrodė, kad net ir katinai mus saugojo. Meilė gyvūnams čia jaučiama visur – nuo kavinių slenksčio iki pačių rimčiausių institucijų.
Kai išlipome iš laivo ir ėjome pro saugumo postą, netikėtai pamatėme katiną, ramiai įsitaisiusį ant policijos stotelės stalo. Jis stebėjo praeivius, tarsi būtų vyriausias saugumo prižiūrėtojas. Šalia stovėjo uniformuoti pareigūnai, o žmonės negalėjo atsispirti – visi fotografavo šią pūkuotą "žvaigždę". Aš, žinoma, taip pat. Katinas policijos sargyboje – tai Stambulas, kur gyvūnai tampa miesto siela.
Miesto architektūra ir istorija – nepaprasta. Vien Hagia Sofija verta kelionės. Šis pastatas pasakoja tūkstantmečių istoriją, o vaikštant jos viduje jautiesi tarsi įžengęs į pasaulio istorijos širdį. Istorijos muziejus taip pat paliko gilų įspūdį – kiekvienoje salėje rodytas filmas, pasakojantis apie skirtingus Stambulo istorijos laikotarpius. Buvo labai įdomu pasinerti į praeitį, sužinoti faktų, apie kuriuos anksčiau nebuvau girdėjusi.
Apsilankėme ir garsiojoje Žydrojoje mečetėje – tylos, šviesos ir grožio šventovėje. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko Topkapi rūmai. Vaikštant jų salėmis, mintyse pasijutau lyg grįžusi į serialo „Didingasis amžius“ laikus. Prieš akis iškilo Sultono Suleimano motina, žmonos, rūmų intrigos ir prabanga. Neabejoju, kad kai kurios serialo scenos tikrai buvo filmuojamos čia – viskas atrodė taip pažįstamai.
Šįkart apsistojome gražiame viešbutyje pačiame miesto centre. Dieną praleidome didžiuliame prekybos centre, o vakare nusprendėme, kad saugiau likti viešbutyje. Ir tai buvo puikus sprendimas – vakarienė viešbučio restorane ant stogo, su nuostabiais Stambulo vaizdais, tapo šios dienos desertu.
Sekantis mūsų kelionės sustojimas – Izmiras, trečias pagal dydį Turkijos miestas. Tai miestas su turtinga istorija – aplink daug senovinių griuvėsių, menančių Romos imperijos laikus. Tačiau po įspūdingo Akropolio Atėnuose šįkart nusprendėme nesirinkti ekskursijos – tiesiog pasivaikščioti ir pajusti miesto dvasią savarankiškai.
Izmiras pasitiko šiltai. Tai didelis, modernus, bet kartu jaukus miestas. Gatvėse – gausybė parduotuvių, kavinių, restoranų. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyko gana ramiai – niekas netempė už rankos, nekvietė garsiai į vidų, o atmosfera buvo maloniai atsipalaidavusi.
Vienas dalykas, kuris mane nuoširdžiai nustebino ir sušildė širdį – turkų meilė gyvūnams. Gatvėse matėme daug kačių ir šunų, kurie, nors ir neturi nuolatinių namų, yra šeriami, prižiūrimi, ir, panašu, labai gerbiami.
Didžiausią įspūdį paliko vienas netikėtas vaizdas. Įėjusi į bižuterijos parduotuvę, pamačiau viduje miegantį didelį, apvalų šunį. Jis ilsėjosi visai šalia pakabintų karolių, o žmonės ramiai vaikščiojo aplink, atsargiai žengdami, kad jo netyčia nepažadintų. O išeinant pamatėme dar vieną šunį, miegantį šalia pirmojo – abu gulėjo sau ramiai, lyg būtų nuolatiniai tos parduotuvės darbuotojai. Niekas jų nevarė lauk, niekam jie netrukdė – toks gražus žmonių ir gyvūnų sugyvenimo pavyzdys.
Tai buvo rami, bet jauki diena. Izmiras paliko šiltą, kiek netikėtą įspūdį – o didieji šunys juvelyrikos parduotuvėje ilgam liks atmintyje.
