"Sėdžiu prie lango, prisimenu jaunystę.
Kartais šypsausi, o kartais nusispjaunu."/ Josif Brodskij/
Jie ilgai vaikščiojo po Tel Avivą, o paskui nusprendė nusileisti prie jūros. Jie atsigulė ant smėlio ir įdėmiai apžiūrinėjo vienas kitą. Paskui pakilo ir, susikibę rankomis, įbrido į vandenį.
- Nepaleisk mano rankos, - pasakė jis.
Ji nepaleido.
Paskui jie vėl atsigulė ant šilto smėlio ir nepaliaujamai bučiavosi.
- Myli mane?- paklausė ji.
- Neiškenčiu, - atsakė jis.
Ji pažiūrėjo į jo akis.
- Ką tu ten matai? - paklausė jis.
Ji pasakė :
- Man atrodo, kad mes apsivesime.
Jis tylėdamas pažvelgė į dangų.
- Ką? - paklausė ji.
Jis tebetylėjo.
- Ką? - pakartojo ji.
Jis pasakė:
- Jeigu nebus karo.
Ji nusikvatojo.
- Ką? - paklausė jis.
Ji tebesijuokė.
- Ką? - dabar paklausė jis.
Ji paklausė:
- iš kur tu ištraukei?
Jis pasakė:
- Laikraščiai.
Jie žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo. Dangus virš jų buvo mėlynas mėlynas.
Tu gali žudyti vaikinus , panašius į save?- paklausė ji.
Dangus virš jų buvo švarus švarus.
Jis pasakė:
-Teks.
Nedaryk to.
Dangus virš jų buvo ramus ramus.
Ji pakartojo:
- To nedaryk
"Galbūt šias minutes kitame jūros krante merginos įkalbinėja vaikinus, panašius į jį, kad jo nežudytų", - pagalvojo jis ir prisivertė nusišypsoti.
/Vertė Leonida Kriščiūnienė/
Enter
Write to Михаил Ландбург
