Laikas skuba greičiau už mus.

 

Aldona Grupas (g. 1960-04-27)

Laikas skuba greičiau už mus. Nepasakiau nieko nauja, tik tai, ką visi ir taip žinome.

Gimiau Rygoje (Latvija) lietuvių šeimoje. 1976 m. persikėlėme į Lietuvą. 2005 m. išvykau gyventi į Jungtinę Karalystę.

1979 m. baigiau Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą. Tais pačiais metais įsidarbinau slaugytoja. Vėliau, 2001–2005 m., Rygos teisės universitete studijavau teisę.

2005 m. su vyru persikėlę į Jungtinę Karalystę apsigyvenome Vulverhamptono mieste. Iškart įsidarbinau slaugytoja slaugos namuose. Šiame mieste įkūriau pagalbos liniją lietuvių bendruomenei, taip pat 10 metų ir vadovavau šiai bendruomenei. 2010 m. įsteigiau Rytų Europos bendruomenių labdaros organizaciją.

2012 m. pateikiau projektą Jungtinės Karalystės paveldo fondui. Projekto tikslas – parašyti ir išleisti knygą apie tris lietuvių bendruomenės kartas, atsikėlusias į Jungtinę Karalystę po Antrojo pasaulinio karo, ir jų vystymąsi iki šių dienų. Paveldo fondas maloniai sutiko paremti šį projektą. Taip gimė pirma mano knyga „Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenė po II pasaulinio karo“. Knygoje papasakojau apie lietuvių bendruomenės susikūrimą, lietuvių kasdienybę ir šventes, lietuvybės puoselėjimą. Surinkti duomenys liudija apie nemažą lietuvių bendruomenę 1947–2012 m., apie tai, kaip gyventa, kur rinktasi ir tartasi, vaidinta ir dainuota, šokta ir sportuota. Į knygos puslapius sugulė tikros žmonių istorijos.

Negaliu nepaminėti, kad šią knygą mane paskatino parašyti DBLS Vulverhamptono skyriaus ilgametė narė, buvusi Vulverhamptono lietuvių bendruomenės kultūros skyriaus vedėja Genutė Ivanauskienė. Po devynerių metų knygą, patobulintą redaktoriaus Davido Stanfordo, išleidau anglų kalba „West Midlands HO!“ Pagal mano kūrinį yra sukurtas Londono filmų akademijos trumpametražis dokumentinis filmas „Nine seas away“ (liet. „Už devynių marių“).

Praėjus trejiems metams po mano pirmos išleistos knygos, draugai ėmė klausinėti, kada ketinu rašyti kitą knygą. Ilgą laiką man nedavė ramybės mintis parašyti knygą apie slaugą Jungtinėje Karalystėje ir slaugytojos darbo svarbą. Puikiai išmanau šį darbą, sutikau puikių žmonių, išgirdau daugybę istorijų. Norėjau papasakoti, koks kilnus ir svarbus yra slaugytojo darbas, tačiau nedrįsau, nepasitikėjau savimi. Pamenu, seminare „Galvok apie rezultatą. Bobas Proktoras“ (angl. Thinking into Result. Bob Proctor) lektorė auditorijai uždavė klausimą – „Kokia Jūsų svajonė?“ Negalvodama prisipažinau apie savo svajonę –parašyti knygą apie slaugytojo profesiją. Manęs paklausė: „O kas gi Jus stabdo?“ Nedrąsiai atsakiau: „O kas gi skaitys tą mano knygą?“ Grupė tik pasijuokė iš manęs, o lektorė tvirtai pareiškė: „O koks tavo reikalas, kas skaitys ją? Galbūt šios knygos laukia tūkstančiai žmonių.“ Jos žodžiai buvo puikus postūmis rašyti. Ir aš parašiau net dvi knygas apie savo darbą. Šių knygų tikslas – papasakoti gyvenimiškas istorijas, kad pakeistumėte savo požiūrį į tai, kaip gyvenate, kad galėtumėte matyti save iš šalies. Tai pasakojimas apie mano darbo paieškas Anglijoje, profesinę veiklą, kasdienybę, šventes. Apie tai, kad šis profesinis kelias daugeliui mūsų yra daugiau negu tik darbas. Gyvendama svetur suvokiau, kad slaugytojos darbas tikrai tapo mano gyvenimu, o žmonės, su kuriais dirbu ir kuriems padedu, – mano antrąja šeima.

2020 m. įkūriau Albion meno klubą ir darkart kreipiausi į JK paveldo fondą. Šįkart pateikiau projektą, kurio tikslas – išleisti knygą apie lietuvių rašytojus, gyvenusius ir tebegyvenančius Jungtinėje Karalystėje. Antrąkart JK paveldo fondas mane palaikė ir finansavo knygos „A History of Lithuanian Writers in the United Kingdom“ (liet. „Lietuvių rašytojų Jungtinėje Karalystėje istorija“) leidybą. Pristatydama šią knygą organizavau ne vieną literatūrinį online pokalbį per „Zoom“ platformą (vaizdo įrašą rasite mano „YouTube“ kanale – https://www.youtube.com/c/AldonaGrupasLithuanian).

Priklausymas organizacijoms: esu Eurazijos kūrybinės gildijos (London) narė, JK rašytojų asociacijos narė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ narė. 

Nuo 2011 m. išleidau 6 knygas:

„Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenė po II pasaulinio karo“ (2011 m.);

„Sesele, duok man tabletę nuo mirties…“ (2017 m.);

„Nelengva būti angelu.“ (2020 m.);

„West Midlands HO!“ (2021 m.);

„Širdies kelias“ (2021 m.);

„A History of Lithuanian Writers in United Kingdom“ (2022 m.).

Pagal mano knygą „Wes Midlands HO!“ sukurtas dokumentinis filmas „Už devynių jūrų“. Jį pastatė Londono filmų akademija. 

Pradėjus rašyti knygas ėmiau savęs klausti, iš kur manyje tai. Kodėl susidomėjau rašymu? Kodėl taip noriu rašyti? Pirmas atsakymas atėjo savaime iš to, kas glūdi manyje: noriu kalbėtis su žmonėmis, dalintis savo ir kitų patirtimi. Kita priežastis – mano šeimos paveldas. Mano giminėje jau nuo XVIII amžiaus buvo mokytojų, menininkų, rašytojų, vertėja, redaktorė, nusipelniusi literatūros veikėja. Visa tai sužinojau iš giminės albumo „Nebaigta saga. Gyvenimas kaip ašutas. Nijolė Marytė Šerniūtė-Rainey“.

Pabaigdama noriu pasidalinti savo tetos Nijolės Marytės Šerniūtės-Rainey žodžiais: „Parašiau „Pabaigos žodis“ ir suabejojau. Nėra pabaigos, nėra tokio žodžio, kol tebekabo ant gembės tėvo kepurė, kol taip aiškiai matau motinos žaliąją suknelę. tebegirdžiu linksmą tetos juoką, tebeskaitau mažos pusseserės vilties žodžius: „Ko žmogus nesupranta, tas Dievui vieni niekai.“ Ir kaip lietaus lašelius renku pasaulio toliuose išblaškytus paveikslus, kabinu juos ant savo „sienos“, jausdama niekaip neišreiškiamą bendravimo džiaugsmą, tarytum artėčiau į pirmapradį buvimą viename ar kaip rūkas tirpčiau visuose. Pabaigos nėra.“