Šaltinis: „Edita“
Gabrielle Bonheur Chanel (Coco Chanel), savo unikalumu visiems laikams įėjusi į mados istoriją, buvo ne tik išskirtinė kūrėja, asmenybė, bet ir itin dramatiško, kupino aistros ir praradimų likimo moteris.Kelionė į Veneciją
Po mylimojo mirties Gabrielle ašaros tarsi išseko. Sukandusi dantis ir dar labiau susitelkusi į kūrybą, ji stengėsi irtis gyvenimo upe tolyn. „Turi gyventi toliau, kad ir kas būtų“, – nuolat kartojo artima draugė, kuri vieną dieną kartu su vyru beveik jėga išsivežė gedinčią Coco į Veneciją. Galbūt šiame pasakiško grožio mieste ji atgaus pusiausvyrą ir vėl pajus troškimą gyventi... Karštas 1920-ųjų rugpjūtis. Gondola su joje įsitaisiusia trijule artėja prie Lido salos pakrantės, kur jų laukia puikus poilsis jaukiame viešbutyje. Paplūdimyje leisdami aitvarus krykštauja vaikai, suaugusieji, glausdamiesi po dryžuotais skėčiais, mėgaujasi ledais. Coco tik gūžėsi nuo tos visuotinės džiaugsmo ir nerūpestingumo atmosferos. Ko gero, ji vienintelis čia esantis žmogus, kuris nori pasislėpti kokiame nors kamputyje, užsidengti akis ir nustoti kvėpuoti... Įdomu, galvojo Gabrielle, kokią ją mato aplinkiniai?
Liesa, griežtų veido bruožų dama, vilkinti visiškai šiai vietai ir sezonui netinkančia uždara suknele, galvą pridengusi įmantria skrybėle. Ji mėgo skrybėles – po jomis galėjo slėptis nuo viso pasaulio. Kaip ir tolimoje vaikystėje, kai susirietusi į kamuoliuką šaltoje vaikų prieglaudos lovoje galvą pakišdavo po pagalve ir akimirksniu pasijusdavo saugioje slėptuvėje... Vėliau dėl tos pačios priežasties ji pamėgo rytietiškas širmas, kuriomis namuose atitverdavo tik sau priklausančias erdves.