Sprendimas pakeisti šalį. Aldona Grupas

 

Po metų sunkaus, beviltiško darbo Švedijoje atrodė, kad visos svajonės blėsta, o mano gyvenimas ritasi į aklavietę. Fizinis darbas be jokios ateities perspektyvos vargino tiek kūną, tiek sielą, tačiau pinigai mane laikė, lyg auksinės grandinės, kurios, nors ir suteikė stabilumą, neleido išsilaisvinti. Laimei, Anglijoje gyvenanti draugė dažnai mane užjausdavo ir palaikydavo – ji ragino keisti gyvenimą ir drąsiai siūlė savo pagalbą: „Atvažiuok į Angliją. Aš padėsiu tau apsigyventi ir susirasti darbą.“ 

Ilgai abejojau, bet vieną vakarą įvyko tarsi nušvitimas – staiga supratau, kad turiu keisti šalį, keisti savo gyvenimą. Tai buvo mano galimybė išsilaisvinti. Lėktuvu skristi bijojau dėl kalbos barjero, o nenorėjau varginti žmonių, kurie man siūlė gyvenamąją vietą. Tad nusprendžiau į Angliją vykti mikroautobusu, vežančiu žmones į įvairias Europos šalis. Kelionė buvo ilga ir varginanti, tačiau galiausiai Londone atvykome į sutartą adresą, kur mane pasitiko draugė.

Kai ji atvėrė duris, pasijutau lyg įžengusi į ramybės prieglobstį. Namai, kuriuose mane apgyvendino, buvo kuklūs, tačiau šilti. Draugė aprodė mažą kambarėlį, kuriame buvo lova, spinta, stalas ir kėdė – mano asmeninis kampelis, kur galėjau iš tiesų pailsėti. Po ilgos, varginančios kelionės, pagaliau buvau viena ir pajutau tikrą ramybę. Kambaryje jau buvo vakarėjanti prieblanda, o už lango lijo tylus angliškas lietus, primenantis šnabždesius, kurie užliūliavo mane į saldų miegą.

Vergės Izauros istorija Švedijoje. Aldona Grupas

 

Po tėvo mirties jaučiausi lyg nudžiuvęs medis, kurio šakos trupa, o šaknys džiūsta. Mama buvo toli Vokietijoje, tėvo nebebuvo, o mano jau suaugę vaikai liko su buvusiu vyru. Brolis ir sesuo, tuo metu dar studentai, gyveno savo gyvenimus ir aiškiai leido suprasti, kad nenori, jog kiščiausi. Nors šalia buvo artimųjų, jaučiausi visai viena. 

Įsidarbinau parduotuvėje, tačiau darbas buvo sunkus, alinančios 14-15 valandų pamainos išsekino mano kūną ir sielą. Su kiekviena diena jaučiausi vis silpnesnė, sveikata blogėjo, o nuolatinė įtampa atnešė depresiją, nemigą ir vis stiprėjančią baimę. Galiausiai, nebeištvėrusi, išėjau iš darbo, tikėdamasi bent šiek tiek pailsėti. Tačiau pinigai tirpo lyg pavasarinis sniegas, o gyvenimo prasmė atrodė tolsta kaip miražas.

Tuomet likimas įsikišo – sutikau pažįstamą, kuri jau kurį laiką dirbo Švedijoje, valė namus po statybų. Išsikalbėjome, ir aš jai pasiguodžiau, kad mano gyvenimas beprasmis, kad nebeturiu nei tikslo, nei kur užsikabinti. Ji pasiūlė man atvykti į Švediją dirbti kartu – ten visada reikėjo darbo rankų, nes darbas buvo sunkus, fizinis, o darbuotojai dažnai keisdavosi. Šia mintimi užsikabinau kaip paskutine vilties gija.

Ritos istorija. Grandinės kurios spaudžia.

 

Ritos istorija

Šį savaitgalį Rita dalyvavo žaidime „Kvantinė matrica,“ paremtame NeuroBioPsychology metodu. Tai buvo ilgos aštuonios valandos, per kurias jos siela lyg būtų buvusi išnarpliota į tūkstančius gijų ir vėl sudėliota iš naujo. Žaidimą pradėjusi su klausimais apie savo sūnų, Rita greitai suprato, kad tikroji tema buvo ji pati – jos pačios savirealizacija.

„Savirealizacija – ką tai reiškia man?“ – ji mąstė, laikydama rankoje kortelę, ant kurios buvo užrašyta „TAIKA“. Šis paprastas žodis į ją kalbėjo kaip šnabždesys iš jos vidinės būties, kviečiantis apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. „Ar esu pasiruošusi išeiti į pasaulį? Ar esu pasiruošusi paaukoti tam tikrus dalykus dėl savo tikslo?“

Rita jautėsi lyg stovėtų ant bedugnės krašto. Viena jos dalis troško skristi, o kita – laikėsi įsikibusi saugumo. Jai savirealizacija reiškė pasitikėjimą Dievu ir drąsą judėti pirmyn nepaisant kliūčių. Ji norėjo būti ten, kur jos širdis kvietė, dalintis savo patirtimi – tiek sėkme, tiek nesėkme, ir išlikti atvira kitiems žmonėms bei jų istorijoms. „Juk aš esu savo gyvenimo menininkė, – mąstė ji, – kasdien tapanti savo paveikslą. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, naujų potėpių.“

Tačiau giliai širdyje slypėjo baimė. Baimė, kad ji nėra pakankamai stipri, kad įgyvendintų savo svajones. Žaidimo metu gavusi užduotį nupiešti „Aš esu kūrėjas, ir štai kaip aš tai matau,“ ji pajuto, kaip jos viduje kyla nerimas. Užduotis nebuvo tik piešinys – tai buvo jos gyvenimo vizija. Tai priminė jai, kad savirealizacija yra nuolatinis kūrybinis procesas, kuriame svarbiausia pasitikėti savo širdimi, net kai atrodo, kad pasaulis aplink griūva.

Žaidimo eiga atvedė prie šeimos ir vaikystės – temos, kurią ji stengėsi vengti. Prisimindama savo tėvus ir protėvius, Rita jautė, kaip jos širdis prisipildo prieštaringų jausmų. Jų dovanotos šaknys buvo ir palaima, ir našta. Jie buvo jos atrama, tačiau tuo pat metu paliko gilias vienatvės žymes ir meilės stokos pėdsakus. Jie buvo griežti, autoritariški, primindavo aukštus moralės standartus, tačiau už jų rūstumo slypėjo trapi ir nesuprasta meilė. Rita dažnai jautėsi lyg būtų ne savo tėvų, o kažkieno kito vaikas, nepritampanti prie jų pasaulio.

Kai jai buvo ketveri, tėvai išsivežė ją iš senelių namų į kitą miestą. Tuo metu jos mažoji širdis buvo prisipildžiusi skausmo. Kiekvieną savaitgalį, kai reikėdavo grįžti pas tėvus, jos kūnas atsakydavo aukšta temperatūra – lyg desperatiškas šauksmas, kad ji nenori išvykti. „Mano brangioji prosenelė tada mane suprato, – prisimena Rita, – ji mane palikdavo pas save, ir temperatūra stebuklingai nukrisdavo.“ Tai buvo vaikiškas būdas kovoti su skausmu, tačiau netrukus tėvai suprato jos triuką.

Grandinės, kurios spaudžia

Bėgant metams, Rita susidūrė su tuo, ką dabar vadina psichosomatika – kai kūnas reaguoja į emocinius išgyvenimus. Ji jautėsi įstrigusi šeimos, kurioje dominuoja autoritariniai vyrai ir nelaimingos moterys, modelyje.

 „Smurtas nėra tik fizinis, – mąstė Rita. – Jis gali būti ir emocinis.“ 

Vaikystėje girdėdama už uždarų durų tėvų barniai, ji suprato, kad net tada, kai norima apsaugoti, vaikas jaučia ir girdi daugiau, nei suaugusieji supranta.

Vieną dieną mama prisipažino, kad ir pati vaikystėje jautėsi lyg įvaikinta. Rita negalėjo patikėti – tai buvo lyg jos pačios jausmų atspindys. Šeimos grandinė tęsėsi iš kartos į kartą, o Rita jautė stiprų poreikį nutraukti šį nuodingą ratą. Ji buvo pirmoji šeimoje, kuri ryžosi išsiskirti, pasipriešinti įsišaknijusioms normoms. Tai buvo skausminga, bet būtina.

„Aš kaip tas paukštis su vienu sparnu, – sako Rita, – kuris ilgą laiką bandė skristi, bet negalėjo. Reikia priimti savo praeitį, susitaikyti su savo šaknimis ir tėvais.“ 

Ji suvokė, kad savo tėvo nepriima ne todėl, kad jį kaltino, bet todėl, kad jos pačios vyriška pusė buvo užslėpta ir ignoruota.

 „Mama + tėtis = aš. Negaliu atsisakyti nė vienos dalies.“

 

Ilga kelionė į meną. Pažintis . Aldona Grupas

  

Ilga kelionė į meną.  Pažintis

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, triumfo ir praradimo akimirkų. Kartais, kai žodžių nepakanka, kūryba tampa mūsų vidiniu vedliu, nukeliančiu į jausmų gelmes, atveriančiu naujus pasaulius ir leidžiančiu keliauti per žmogaus sielos platybes. Bet kaip vyksta ši magija? Iš kur menininkai semiasi įkvėpimo?

Rašau apie gyvenimo istorijas, kurios mane įkvepia, ir noriu jomis dalintis su skaitytojais. Viena ypatinga istorija, kuri sukrėtė mano širdį savo išskirtinumu ir gilumu, yra dailininkės Ritos (vardas pakeistas) kelionė.

Su Rita susipažinome viename menininkų renginyje. Po oficialios dalies prie manęs priėjo nedidelio ūgio moteris, šviesiai trumpai kirptais plaukais, ir nedrąsiai prisistatė. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos ir jos vardas – Rita. Jos ramus balsas ir šypsena paliko gilų įspūdį, todėl netrukus įsitraukėme į šiltą pokalbį.

Rita gimė ir augo Lietuvoje, o dabar gyvena Londone. Jos išsilavinimas itin įvairus: techninis aukštasis išsilavinimas, o taip pat ji yra baigusi psichologijos institutą nuotoliniu būdu. Psichologijoje Rita dirba su metaforinėmis asociacijų kortelėmis (MAC), kurios naudojamos ne tik psichologinėms problemoms spręsti, bet ir savęs atradimui, mokymuisi bei kūrybiškumui ugdyti.

Man buvo labai įdomu, nes anksčiau tik girdėjau apie tokias kortas, bet niekada nesidomėjau, kaip jos naudojamos praktikoje.

Albumo "Kūrybos kaleidoskopas: šviesos spinduliai literatūros ir meno pasaulyje"

 

Programoje Poetai iš Lietuvos, Jav ir JK skaitys savo eiles. Koncertas dainuos Neringa Ablingytė, pianistė Jelena Makarova skambins pianinu. Svečių pasisakymai. Kavos pertraukėlė. 15 valandą paveikslų parodos "Baltijos spindesys: įkvėpimo menas" atidarymas. Dalyvauja 10 dailininkių iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos. Po parodos vakarienė lietuvių restorane 'Krantas" . Prašom užregistruoti atvykimą.

https://docs.google.com/.../1FAIpQLSdJ.../viewform 

S

"Bringing Hearts Together: A Journey from Page to Screen with 'Way of the Heart'"

 

 

1. Can you tell us about your book "Way of the Heart" and what inspired you to write it?

   Answer:

   "Way of the Heart" is a deeply personal story that reflects the struggles and resilience of people facing tremendous challenges in their lives. The inspiration came from observing the harsh realities many people face today—particularly those who are forced to leave their homes in search of a better life. Asta's character, for example, is inspired by the countless strong women who sacrifice everything for their families. Firaz’s journey reflects the struggles of those who flee persecution. The story is about love, survival, and the unyielding human spirit. It’s about finding hope even in the darkest times.

2. The story features characters from very different backgrounds. What message do you hope to convey through their journey?

   Answer:

   The main message of "Way of the Heart" is that love and humanity transcend cultural, religious, and geographical boundaries. Asta and Firaz come from very different worlds, but their experiences of loss, longing, and hope bring them together. Through their journey, I wanted to show that no matter how different our backgrounds might be, we all share common human experiences. I hope readers and viewers alike will see the power of love and resilience in the face of adversity.

3. What has been the most challenging part of turning your book into a screenplay?

   Answer:

   Adapting a book into a screenplay is a challenging process because you have to distill the essence of the story into a visual and dialog-driven format. It requires deciding which parts of the narrative are most crucial to the story's emotional core and how to express those elements through dialogue, action, and cinematography. One of the biggest challenges was ensuring that the depth of Asta’s and Firaz’s experiences and emotions translated effectively to the screen while keeping the story engaging and visually compelling.

 4. What do you hope a film adaptation of "Way of the Heart" will achieve?

   Answer:

   I hope the film adaptation of "Way of the Heart" will resonate with a broad audience and bring greater awareness to the struggles faced by refugees and immigrants. More than that, I want it to be a story that inspires hope and empathy. I believe that film has the power to move people in a unique way, and I hope that through Asta and Firaz’s story, viewers will be reminded of the strength of the human spirit and the transformative power of love. Ultimately, my dream is for the film to spark conversations about compassion, understanding, and the need for solidarity in our increasingly divided world.

 5. How has your experience been sharing the screenplay at film festivals?