Šį savaitgalį Rita dalyvavo žaidime „Kvantinė matrica,“ paremtame NeuroBioPsychology metodu. Tai buvo ilgos aštuonios valandos, per kurias jos siela lyg būtų buvusi išnarpliota į tūkstančius gijų ir vėl sudėliota iš naujo. Žaidimą pradėjusi su klausimais apie savo sūnų, Rita greitai suprato, kad tikroji tema buvo ji pati – jos pačios savirealizacija.
„Savirealizacija – ką tai reiškia man?“ – ji mąstė, laikydama rankoje kortelę, ant kurios buvo užrašyta „TAIKA“. Šis paprastas žodis į ją kalbėjo kaip šnabždesys iš jos vidinės būties, kviečiantis apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus. „Ar esu pasiruošusi išeiti į pasaulį? Ar esu pasiruošusi paaukoti tam tikrus dalykus dėl savo tikslo?“
Rita jautėsi lyg stovėtų ant bedugnės krašto. Viena jos dalis troško skristi, o kita – laikėsi įsikibusi saugumo. Jai savirealizacija reiškė pasitikėjimą Dievu ir drąsą judėti pirmyn nepaisant kliūčių. Ji norėjo būti ten, kur jos širdis kvietė, dalintis savo patirtimi – tiek sėkme, tiek nesėkme, ir išlikti atvira kitiems žmonėms bei jų istorijoms. „Juk aš esu savo gyvenimo menininkė, – mąstė ji, – kasdien tapanti savo paveikslą. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, naujų potėpių.“
Tačiau giliai širdyje slypėjo baimė. Baimė, kad ji nėra pakankamai stipri, kad įgyvendintų savo svajones. Žaidimo metu gavusi užduotį nupiešti „Aš esu kūrėjas, ir štai kaip aš tai matau,“ ji pajuto, kaip jos viduje kyla nerimas. Užduotis nebuvo tik piešinys – tai buvo jos gyvenimo vizija. Tai priminė jai, kad savirealizacija yra nuolatinis kūrybinis procesas, kuriame svarbiausia pasitikėti savo širdimi, net kai atrodo, kad pasaulis aplink griūva.
Žaidimo eiga atvedė prie šeimos ir vaikystės – temos, kurią ji stengėsi vengti. Prisimindama savo tėvus ir protėvius, Rita jautė, kaip jos širdis prisipildo prieštaringų jausmų. Jų dovanotos šaknys buvo ir palaima, ir našta. Jie buvo jos atrama, tačiau tuo pat metu paliko gilias vienatvės žymes ir meilės stokos pėdsakus. Jie buvo griežti, autoritariški, primindavo aukštus moralės standartus, tačiau už jų rūstumo slypėjo trapi ir nesuprasta meilė. Rita dažnai jautėsi lyg būtų ne savo tėvų, o kažkieno kito vaikas, nepritampanti prie jų pasaulio.
Kai jai buvo ketveri, tėvai išsivežė ją iš senelių namų į kitą miestą. Tuo metu jos mažoji širdis buvo prisipildžiusi skausmo. Kiekvieną savaitgalį, kai reikėdavo grįžti pas tėvus, jos kūnas atsakydavo aukšta temperatūra – lyg desperatiškas šauksmas, kad ji nenori išvykti. „Mano brangioji prosenelė tada mane suprato, – prisimena Rita, – ji mane palikdavo pas save, ir temperatūra stebuklingai nukrisdavo.“ Tai buvo vaikiškas būdas kovoti su skausmu, tačiau netrukus tėvai suprato jos triuką.
Grandinės, kurios spaudžia
Bėgant metams, Rita susidūrė su tuo, ką dabar vadina psichosomatika – kai kūnas reaguoja į emocinius išgyvenimus. Ji jautėsi įstrigusi šeimos, kurioje dominuoja autoritariniai vyrai ir nelaimingos moterys, modelyje.
„Smurtas nėra tik fizinis, – mąstė Rita. – Jis gali būti ir emocinis.“
Vaikystėje girdėdama už uždarų durų tėvų barniai, ji suprato, kad net tada, kai norima apsaugoti, vaikas jaučia ir girdi daugiau, nei suaugusieji supranta.
Vieną dieną mama prisipažino, kad ir pati vaikystėje jautėsi lyg įvaikinta. Rita negalėjo patikėti – tai buvo lyg jos pačios jausmų atspindys. Šeimos grandinė tęsėsi iš kartos į kartą, o Rita jautė stiprų poreikį nutraukti šį nuodingą ratą. Ji buvo pirmoji šeimoje, kuri ryžosi išsiskirti, pasipriešinti įsišaknijusioms normoms. Tai buvo skausminga, bet būtina.
„Aš kaip tas paukštis su vienu sparnu, – sako Rita, – kuris ilgą laiką bandė skristi, bet negalėjo. Reikia priimti savo praeitį, susitaikyti su savo šaknimis ir tėvais.“
Ji suvokė, kad savo tėvo nepriima ne todėl, kad jį kaltino, bet todėl, kad jos pačios vyriška pusė buvo užslėpta ir ignoruota.
„Mama + tėtis = aš. Negaliu atsisakyti nė vienos dalies.“
.jpg)
